Nuo 1920 iki 1950 m. sovietų mokslininkas Sergejus Briuchonenka begales valandų praleido triūsdamas savo laboratorijoje. Savo Tėvynėje jis buvo gerbiamas mokslininkas dėl savo įžvalgų apie kraujo perpylimo procedūrą. Tačiau mokslininkas norėjo savo darbais pasiekti įmanomumo ribą. Makabriški jo eksperimentai buvo sutelkti į galimybę palaikyti gyvybę dirbtiniu būdu. Nieko nuostabaus, kad jo laborantams teko priprasti prie gyvų begalvių šunų ir dekapituotų gyvūnų galvų kasdienybės. O po šiurpių eksperimentų mokslininkai šunis atgaivindavo. Kur nuvedė šie šunų-zombių likimais grįsti transplantacijos istorijos keliai ir klystkeliai?