Ką jie mums padarė? Prieš karą lietuviai žudėsi mažiau už šveicarus

„Kodėl jos įvyksta? Dėl mūsų bukumo – mes neįsileidžiame modernios psichikos sveikatos pagalbos. Kur tai matyta? Įvyksta septynios savižudybės iš eilės, o kaip reaguoja bendruomenė – specialistai išvis nereaguoja, nes jų nėra, o bendruomenė pasikviečia ekstrasensą. Pati mačiau per televiziją: sovietinio tipo gyvenvietėje stovi ekstrasensas, rodo į miškelį ir sako: iš ten ateina prakeiksmas“, – pasakojo D. Gailienė. Po ekstrasenso žodžių vietiniai gyventojai antrina žiną, jog tai gali būti tiesa: miškelyje būta pasikorusiųjų.

Savižudybių reiškinį nagrinėjanti specialistė stebisi, kad Verterio efektas įvardytas prieš 70 metų, tačiau Lietuvoje savižudybės aiškinamos prakeiksmais iš miškelių. „Ir nėra atsvaros“, – apgailestauja ji.

Vis dėlto suicidologai iš paskutiniųjų stengėsi dirbti po aktoriaus Vytauto Šapranausko savižudybės. „Tada visi supratome, kad pavojus milžiniškas – Lietuvos istorijoje turbūt tokio ažiotažo nebuvę“, – teigė D. Gailienė. Nors Verterio efektą šiuo atveju stengtasi sumažinti, jis šioks toks buvo.

Kiek aukų pareikalavo parlamentaro elgesys

Profesorė su siaubu prisiminė 1996-tuosius, kai grasino susideginti vienas parlamentaras. „1996 m. dvi savaites Lietuva buvo įkaitė. Gal kai kas iš jūsų atsimenate, kai vienas Seimo narys nusprendė pasiekti savo politinių tikslų, o konkretus tikslas buvo priešlaikiniai Seimo rinkimai. Jis paskelbė, kad jeigu jo reikalavimas nebus patenkintas, jis viešai susidegins Katedros aikštėje. Tai buvo ne juokas: dvi savaites tai truko, visi kalbėjo, susidegins ar ne“, – prisiminė D. Gailienė.

Seimo narys nesuliepsnojo, tačiau po minėtos akcijos šalyje susideginimų padaugėjo. „Jis nesusidegino, gyvas sveikas ir šiandien, bet yra, kas susidegino. Kai mes klausėme, ar jis žino, kad yra pasekusių jo šaukimu, atsakė žinantis ir pareiškė, kad visi galų gale miršta. To žmogaus tai visiškai nesujaudino“, – apgailestauja VU Filosofijos fakulteto Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedros vedėja. Suicidologai tuo metu svarstė, ar eiti į televiziją ir įkalbinėti, kad politikas to nedarytų, ar kaip tik nekreipti į tai dėmesio.

D. Gailienė konkrečios politikos pavardės neįvardijo, tačiau delfi.lt primena, kad taip elgėsi buvęs komunistas, vienas socialdemokratų partijos atkūrėjų, vėliau konservatorius ir galiausiai tautininkas Kazimieras Uoka.

Tarpukariu žmonės nenorėjo mirti

Pristatydama savo mokslinę veiklą D. Gailienė papasakojo, kaip susidomėjo savižudybių tema. Jisavo krikštatėviu laiko Erwiną Ringelį – garsų Europos psichologijos profesorių, suicidologijos steigėją Europoje ir vieną pirmųjų pasaulyje. Kai D. Gailienė sovietmečiu su E. Ringeliu susipažino, jis jau sėdėjo neįgaliojo vežimėlyje.

„Jis į mane pažiūrėjo ir pasakė: jūs esate iš Lietuvos – pas jus daug savižudybių. Man rankos nusviro – aš važiuoju į Budapeštą, o man kažkas aiškina, kas darosi Lietuvoje. Kodėl aš to nežinau? Pasidarė gėda“, – sakė D. Gailienė.

Grįžusi į Lietuvą, profesorė pradėjo domėtis ir suprato: mes ir negalime to žinoti – savižudybių paplitimo skaičius sovietinėje Lietuvoje buvo griežtai draudžiami skelbti. Socialistinėje valstybėje tokių blogybių būti negalėjo. Tačiau artėjant pertvarkai, D. Gailienė su studentais ėmė ieškoti duomenų ir aiškintis, ar E. Ringelis buvo teisus. Pasirodė, kad mūsų savižudybių rodikliai labai aukšti.

Įdomu tai, kad tarpukariu Lietuvoje savižudybių buvo itin mažai. Pagal šį rodiklį mūsų šalyje žmonės pasitraukdavo iš gyvenimo rečiau ne tik nei Latvijoje ir Estijoje, bet savižudžių buvo mažiau netgi nei Šveicarijoje, Austrijoje, Vengrijoje. D. Gailienės teigimu, nuo 1924 m. duomenys patikimi – juos rinko tarptautinės organizacijos.

Karo ir pokario duomenų neturime, o nuo 1962 m. duomenys laikomi patikimais. Pasirodo, nors savižudybių paplitimo duomenys buvo griežtai slepiami, bet registruojami labai tiksliai. „O nuo tada žymiai didėja savižudybių rodikliai, ypač vyrų. Vyrų savižudybės tiesiog plinta. Jeigu skaitote knygas, memuarus apie tuos laikus, galite rasti daugybę tipiškų istorijų, kaip ypač menininkai, kiti jautresni žmonės kažko neišlaiko. Pirmas vaistas yra gėrimas, neviltis, blaškymasis ir tai baigiasi savižudybe. Tokių istorijų labai daug“, – kalbėjo specialistė. D. Gailienė aiškina, kad žmones, jų elgesį, mirties ir gyvenimo klausimus itin veikia psichosocialinės sąlygos.

Apie 1984-1986 m. registruotas stebuklas – per metus savižudybių rodikliai krito 25 proc. Tai, sako D. Gailienė, patvirtina, kad psichosocialinis veiksnys labai svarbus. Tai mokslininkė sieja su „perestroika“, demokratizacija, pasikeitusia atmosfera ir atsiradusia viltimi – žmonės nebenorėjo mirti.

Laisvė reikalavo aukų

Vėliau keletą metų laikėsi žemi savižudybių rodikliai, o tada prasidėjo kiti iššūkiai – naujos valstybės kūrimas, didelis socialinis stresas ir jokių resursų. „Žinių nėra, išsilavinimo nėra, kraštas skurdus, pamėgink tu kam nors paaiškinti apie savižudybių prevenciją, kai reikia naujus įstatymus kurti, viskas keičiasi“, – prisimena D. Gailienė.

Turtingose šalyse, pavyzdžiui, Rytų Vokietijoje, mestos didelės jėgos savižudybių prevencijai: specialistai ir politikai suprato, kad priešingu atveju laukia didelės nelaimės. Lietuvoje tokio supratimo nebuvo, tad rodikliai dramatiškai išaugo.

Tada visi sužinojo apie savižudybių reiškinį, manyta, kad visuomenė problema susirūpins. Pasirodo, mokslininkai buvo naivūs: kai pradėti skelbti savižudybių duomenys, pasipylė sensacingi straipsniai pavadinimais „Savižudybė – tautos bruožas“, „Pilėnų atšvaitai“ ir panašūs.

Dar vienas filosofas važinėjo po Lietuvą ir aiškino, kad Lietuva nuo seno yra savižudžių tauta – esą tai parodė Pilėnų istorija. VU profesorė atkreipia dėmesį, kad, istorikų vertinimu, iš tikrųjų Pilėnuose susidegino tik vadas ir žyniai, o visi kiti leidosi nužudomi. Mokslininkai yra įrodę, kad Pilėnų įvaizdžiai sustiprėja kritiškais istoriniais laikotarpiais.

Sovietmetis sunaikino vyrus

Kokios Lietuvą kamuojančių savižudybių priežastys? Mokslininkė išskiria sovietines ir nacistinę okupacijas, per kurias trečdalis gyventojų buvo nužudyti ir represuoti, Lietuva neteko geriausių savo piliečių. D. Gailienė vardija, kad buvo naikinama asmeninė iniciatyva – jas pakeitė geriantys kolchoznikai. Buvo persekiojamas tikėjimas ir bažnyčia – taip buvo griaunamos pagrindinės visuomenės vertybės.

Pasak D. Gailienės, vaikų ugdymas ir auklėjimas iš šeimos buvo atimti – vaikus dvasiškai ir ideologiškai auklėjo organizacijos, mokykla. Buvo pavojinga vaikams šeimoje aiškinti tai, kas nepriklauso oficialiajai doktrinai. Kontroliuoti žmonių susibūrimai, griautas bendruomeninis gyvenimas.

„Vyrų savižudybės yra didžiulė mūsų problema. Tokios šalies, kurioje 5-6 kartus daugiau nusižudo vyrų negu moterų, beveik nėra. (…) Vieno atsakymo, kodėl taip yra, nėra, tačiau, manau, vyrai neteko savo rolės patriarchalinėje Lietuvos šalyje. Lietuva buvo patriarchalinis kraštas, kur šeimos galva – vyras“, – dėstė D. Gailienė. Jos teigimu, kai buvo atimta privatinė nuosavybė ir iniciatyva, moterims teko auginti vaikus, vienoms kitas palaikyti, slapčia poteriauti. Vyrai nėra tokie lankstūs – jie neteko esminių egzistencinių pagrindų.

D. Gailienė apibendrina, kad iki šiol nesame išsprendę alkoholizmo, savižudybių, smurto paplitimo problemų, moralės traumų.