Visa tiesa apie vaistų kainas Europoje: jie gali būti kur kas pigesni

Visų pirma, apibrėžiant, kas yra laikoma panašiais biologiniais vaistais (arba tiesiog vadinamais biopanašiais), derėtų pradėti nuo biologinių vaistų sampratos. Biologiniu vaistiniu preparatu yra pripažįstamas vaistas, kurio bent viena aktyvioji medžiaga yra pagaminta naudojant biologinius šaltinius tokius kaip bakterijos, mikroorganizmai, augalų arba gyvūnų organai ir audiniai, žmonių ar gyvūnų ląstelės ar skysčiai (įskaitant kraują ir plazmą) ir biotechnologiniu būdu sukurtos ląstelės. Lyginant biologinius vaistus su cheminiais (dar vadinamais tradiciniais) vaistiniais preparatais, pastarųjų terapinis poveikis yra kur kas lengviau prognozuojamas, paprastesnė molekulių struktūra, o ir gamybos procesas ne toks sudėtingas.

Pasibaigus cheminio vaisto duomenų ir rinkodaros apsaugos terminams, rinkai gali būti pradėti tiekti generiniai vaistai. Kitaip tariant, generinis vaistas – cheminio vaisto kopija. Pasibaigus „Pfizer’s Genotropin“ ir „Eli Lilly“ gaminto somatropino rinkos apsaugai, sekant generinių vaistų pavyzdžiu, pradėtos gaminti pirmosios biologinių vaistų kopijos – atitinkamai pagal gamintojus „Valtropin“ ir „Omnitrope“ vaistai. Tačiau joms buvo suteiktas kitas pavadinimas – panašūs biologiniais vaistai arba trumpiau – biopanašūs.

Aptariamoje direktyvoje nurodoma, kad panašiu biologiniu vaistu yra laikomas toks vaistas, kuris yra panašus į referencinį vaistą, tačiau neatitinka generinio vaisto apibrėžimo sąlygų. Ką tai reiškia? Šiuo norima pasakyti, kad biopanašus vaistas yra toks, kuris tam tikru laipsniu yra panašus į biologinį vaistą, tačiau nėra identiškas jam. Perfrazuojant šį apibrėžimą, biopanašiu vaistu yra pripažįstamas vaistas, kuris, dėl savo biologinės kilmės ypatybių, nėra identiškas referenciniam vaistui, tačiau terapiniu poveikiu yra į jį labai panašus.

Ko buvo siekta teikiant į rinką panašius biologinius vaistinius preparatus?

Pagrindinė panašių biologinių vaistų idėja, kodėl nuspręsta gaminti šias originalių biologinių vaistų kopijas, buvo siekis sumažinti į rinką patenkančių biologinių vaistų kainą, t. y. padidinti šių vaistinių preparatų prieinamumą vartotojams, praplėsti jų vartojimą. Šie tikslai buvo iškelti sekant tradicinių cheminių vaistų pavyzdžiu, kuomet į rinką patekusių jų kopijų (generinių vaistų) kaina kai kuriais atvejais buvo mažesnė net iki 90 proc. lyginant su referenciniu vaistų. Iš visų šiuo metu ES patvirtintų biopanašių vaistų, didžioji dalis yra skirta gydyti tokiai paplitusiai ligai kaip anemija (mažakraujystė) ir šiuo metu jau kalbama apie greitai pasirodysiantį biopanašų insuliną, kuriam jau dabar prognozuojama komercinė sėkmė.

Tačiau rezultatas, panašu, buvo visiškai ne toks, kokio tikėtasi – biopanašių vaistų, pateiktų į rinką, kaina geriausiu atveju buvo 30 proc. mažesnė negu referencinio vaisto kaina (šiuos duomenis skelbia Generics and Biosimilars Initiative (GaBI)). Todėl natūraliai kyla klausimas, kokios priežastys sutrukdė pasiekti generinių vaistų pavyzdžiu, ar jau minėtas biopanašus insulinas bus toks pat brangus kaip ir originalus. Žinoma, didžiąja dalimi biotechnologinių ir apskritai biologinių vaistų brangumą lemia jų gamybos technologija ir metodai, būtina šių vaistų kūrimui įranga, medžiagos, mokslininkų kvalifikacija, tačiau ne mažiau prie to prisideda ir teisinis reguliavimas, nustatantis reikalavimus pagrįsti į rinką pateikiamų biopanašių vaistų saugumą, kokybę ir veiksmingumą. Būtent šios priežastys ir bus nagrinėjamos toliau.

Kaip teisės aktai augina biopanašių vaistų kainą?

Kalbant tik apie ES regioną, biopanašių vaistų patekimą į rinką kontroliuoja Europos vaistų agentūra, kuri, nuolatos atnaujindama biopanašių vaistų teisinę bazę, priima vis naujas gaires. Vienos iš paskutiniųjų gairių, kurių projektas buvo publikuotas 2013 m. vasarą, reguliuoja jau minėto biopanašaus insulino klinikinius ir neklinikinius tyrimus.

Kaip jau buvo minėta, rinkodaros leidimas prekiauti biopanašiais vaistais yra išduodamas tik kai bandymu metodu yra įrodomas vaisto saugumas, kokybė ir efektyvumas. Teisiniai veiksniai, nulėmę kur kas mažesnę generinių vaistų kainą, yra supaprastinta ir trumpesnė pripažinimo procedūra, t. y. cheminio vaisto kopijos gamintojas, vietoje to, kad iš naujo įrodinėtų vaisto saugumą, efektyvumą ir kokybę, turi pagrįsti ir įrodyti generinio vaisto panašumą į konkretų originalų vaistą. Kodėl taip neįvyko su panašiais biologiniais vaistais?

Kadangi panašūs biologiniai vaistai negali būti identiškai atkartoti, panašus biologinis vaistas gali sukelti kitokį negu originalus vaistas terapinį poveikį. Tad, kad į rinką būtų pateiktas tik garantuotai saugus ir patikimas vaistas, biopanašiems vaistams negalėjo būti taikytas sutrumpintas generinių vaistų rinkodaros leidimo išdavimo modelis – lyginant su generinių vaistų rinkodaros leidimo išdavimu, biopanašiems vaistams buvo papildomai nustatyti privalomi klinikiniai ir neklinikiniai tyrimai, kuriuos būtina atlikti siekiant prekiauti šiais vaistais. Įvardijant skaičiais, su biologiniais vaistais gamybos proceso metu vidutiniškai yra atliekama apie 250 bandymų, kai tuo tarpu su tradiciniais cheminiais – apie 50 tokių tyrimų.

Be aptartųjų bendrųjų taisyklių, kai kurių biopanašių vaistų bandymams Europos vaistų agentūros gairėmis yra nustatomi papildomi, lyginant su generiniais vaistais, reikalavimai bandymų objektams, eigai ar rezultatų vertinimui. Suprantama, šiuo siekiama užtikrinti vaistų saugumą ir patikimumą, tačiau tuo pačiu, tam tikrais atvejais, ypač apsunkinamas klinikinių tyrimų etapas, o biopanašaus vaisto rinkodaros leidimo išdavimo procedūra labai supanašėja su originalaus vaisto pripažinimu, kas iš esmės nulemia išaugusią panašių biologinių vaistų kainą. Tai gali būti pagrįsta tuo, kad biopanašaus vaisto sukūrimas ir vystymas užtrunka vidutiniškai nuo 5 iki 8 metų, iš kurių atitinkamai nuo 2 iki 4 metų yra skiriama klinikiniams tyrimams, kuriais pagrindžiamas vaistinio preparato saugumas, kokybė bei efektyvumas. Be to, iš gamintojo klinikiniais tyrimais yra reikalaujama pagrįsti biopanašaus ir referencinio vaisto ekvivalentiškumą ar ne mažesnį veiksmingumą.

Pastebėtina ir tai, kad pagal šiuo metu galiojantį ES reguliavimą, rinkodaros leidimo panašiam biologiniams vaistui išdavimas dar savaime nereiškia, jog juo bus pakeistas referencinis vaistas – sprendimo dėl leidimo prekiauti išdavimo ir išvados dėl pakeičiamumo priėmimas yra du atskiri procesai ir sprendimas dėl pakeičiamumo yra paliekamas konkrečios gydymo įstaigos apsisprendimui. Nors, kaip buvo minėta, kainos skirtumas biopanašių vaistų lyginant su referenciniais geriausiu atveju siekia 30 proc., tačiau atsižvelgiant į didesnius įsigyjamų vaistų kiekius negu įsigyjant individualiai, būtų sutaupoma reikšminga dalis valstybės biudžete. Todėl, galima teigti, jog geresnė biopanašių vaistų pakeičiamumo užtikrinimo sistema, pirmiausia, atneštų finansinės naudos valstybei. Be to, panašūs biologiniai vaistiniai preparatai kartu taptų prieinamesni pacientams, kuriems originalius vaistus atsižvelgiant į jų terapines indikacijas galima pakeisti biopanašiais, ir tokiu būdu geriau apsaugotų šių pacientų interesus.

Kokios išvados?

Apibendrinant, 2004 m. priėmus direktyvos 2001/83/EB pakeitimus, buvo atvertas kelias naujiems vaistiniams preparatams – panašiems biologiniams vaistams. Šiems vaistams buvo iškelta pagrindinė misija – padaryti biologinius vaistus pigesnius, todėl prieinamesnius vartotojams. Tačiau rinkoje pasirodžius pirmiesiems biopanašiems vaistams, kaip paaiškėjo, šis mažesnės kainos efektas nebuvo pasiektas – Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/83/EB nustatyti papildomi klinikiniai ir neklinikiniai tyrimai biopanašių vaistų rinkodaros leidimui išduoti. Nors ši leidimo prekiauti procedūra vadinama sutrumpinta, tačiau, lyginant su generinių vaistų pripažinimu, papildomi klinikiniai ir neklinikiniai bandymai, kurių atlikimas sudaro nemažą vaisto išlaidų dalį, biopanašių vaistų rinkodaros leidimo išdavimo procesą daro panašesnį į originalaus vaisto pripažinimą. O tuo pačiu tai lemia ir išaugusią vaisto kainą. Tačiau, Europos vaistų agentūra, svarstydama dėl leidimo prekiauti išdavimo, išvados dėl referencinio vaisto pakeitimo panašiu biologiniu vaistiniu preparatu neteikia, o tai, manytina, reikšmingai prisidėtų prie biopanašių vaistų platesnio vartojimo ir geresnio jų prieinamumo pacientams.

Biopanašių vaistinių preparatų kaina, bent kiek tai susiję su teisiniu reglamentavimu, deja, nepanašu, kad mažės. Tačiau, turint omenyje sparčiai modernėjančias gamybos technologijas ir didėjantį pasitikėjimą šiais biologiniais vaistais, tikėtina, kad ateityje ir teisiniu požiūriu gali būti sumažinti reikalavimai klinikinių bei neklinikinių bandymų skaičiui. Tokios prognozės pagrįstai leistų tikėtis sumažėjusių šių vaistų gamybos kaštų, o kartu sumažintos pardavimo kainos.