Nuodai aplink: ko reikėtų saugotis?

Atsikąskite šviežio obuolio: nieko nėra sveikesnio ar natūralesnio. Tik bėda, kad mokslas sako mums ką kita: jautrūs testai parodo, kad praktiškai viskas moderniame pasaulyje – taip pat ir švieži vaisiai – būna su papildomų chemikalų kokteiliu.

Kai kurie iš šių papildų yra pageidaujami, tačiau kiti – ne. Paimkime obuolį. JAV Žemės ūkio departamento tyrime praktiškai kiekviename tikrintame obuolyje buvo rasta insekticidų, fungicidų ir herbicidų liekanų. Pažiūrėjus pakankami atidžiai ir praktiškai tas pats pasakytina apie visą maistą.

Šie teršalai į mus pakliūna ne vien dėl valgymo įpročių – mažutėles dozes gauname su kosmetika ir popieriumi, iš pagalvėlių, ant kurių sėdime ir jų audinių, geriamo vandens ir įkvepiamo oro.

Kol neužspringote savo užkandžiu, turėkite galvoje, kad dauguma šių dozių gerokai mažesnės už lygius, reguliatorių laikomus pavojingais, o kiti nedaro kokio nors poveikio žmogaus kūnui. Bet yra keletas tokių, apie kurių saugumą diskutuoja ir ekspertai, ir populiarioji spauda.

Čia paaiškiname, ką žinome apie dažniausiai įtariamų medžiagų devynetą.

Antimikrobinės medžiagos

Norite išlaikyti šviežumą burnoje, maloniai kvepiančias pažastis ir pėdas be grybelio? Triklosano antimikrobinis smūgis siekia plačiai: jo pridedama į daug produktų, tarp kurių muilas, dantų pasta ir kosmetika. Bet 1998 m. pasirodė pranešimas, kad triklosanas gali prisidėti prie atsparumo antibiotikams augimo. Vėliau, 2007 m., sunerimta, kad šis antimikrobinis preparatas gali keisti hormonų reguliavimą žiurkėms. Nuo tada triklosaną kruopščiai tiria reguliacijos tarnybos ir mokslininkai visame pasaulyje.

Žiurkių tyrimuose sunerimta, kad duodamas didelėmis dozėmis, triklosanas sutrikdė endokrininę sistemą – konkrečiai, skydliaukės funkciją. Gyvūnų modeliai nebūtinai atitinka žmogų. Tačiau JAV Aplinkos apsaugos agentūra (EPA) atidžiai seka potencialius triklosano poveikius sveikatai: ji pateikė 10 metų apžvalgą. EPA praneša, kad turintis triklosano vanduo kelia nedidelę riziką kai kurioms vandens gyvybės rūšims, ypač dumbliams. Yra netgi duomenų, kad triklosanas rankų plovimo nedaro efektyvesniu – kai kurie gamintojai, tarp kurių Johnson & Johnson bei Procter & Gamble, nusprendė eliminuoti šią medžiagą iš savo produktų. Šiais metais Minesota tapo pirmąja valstija, kurioje šios medžiagos naudojimas teisiškai uždraustas.

Europoje atsparumo antibiotikams klausimas tebetiriamas. Europos komisijos Vartotojų saugumo mokslo komitetas sako, kad triklosaną naudoti saugu, bet pripažįsta, kad žiniose esama spragų.

PFC

Už neprisvylančių indų, neperšlampamų drabužių, neteplių kilimų ir netgi tarpdančių siūlų palaimą turime dėkoti perfluoruotiesiems chemikalams (PFC), kurie pirmą kartą pramoniniu būdu buvo pradėti gaminti penktajame XX a. dešimtmetyje. Šios medžiagos nuostabiai atstumia riebalus ir vandenį, bet ne vienas tyrimas rodo, kad jų pėdsakų esama mūsų visų kraujyje.

Du labiausiai paplitę PFC, randami žmonėse ir aplinkoje yra perfluoroktano sulfonatas (PFOS) ir perfluorooktaninė rūgštis (PFOA). Dėl jų ilgų molekulinio skeleto ir superstiprių jungčių tarp anglies ir fluoro, šias medžiagas itin sunku suskaidyti, tad jos aplinkoje išlieka ilgus metus. Tyrimai su gyvūnas rodo, kad ilgų grandžių PFC gali pakeisti hormonų lygius ir sukelti vėžį. Žmonių tyrimai rodo, kad šios medžiagos be kita ko, gali sukelti skydliaukės ligas ir aukštesnį cholesterolio lygį.

2009 metais PFOS buvo įtrauktos į tarptautine aplinkosaugos sutartimi (Stokholmo konvencija dėl ilgai išliekančių organinių teršalų) draudžiamų medžiagų sąrašą. Aštuoni stambūs gamintojai pasirašė JAV EPA programą, pagal kurią PFOA naudojimas turėtų būti nutrauktas iki 2015m.

Gamintojai taip pat perėjo prie trumpesnių grandžių PFC, kurios turėtų suirti greičiau. Tačiau šios cheminės medžiagos taip pat kelia nerimą. Tarkime, perfluorobutano sulfonatas (PFBS). Mūsų kūnuose jis suyra per kelias dienas, tad ekspertai nesitikėjo, kad jis kaupiasi mumyse. Tačiau 2012 m. švedų tyrimas parodė, kad PFBS koncentracija kraujyje drastiškai auga, ir kas šešerius metus padvigubėja – nors koncentracija lieka santykinai žema.

Reikia išspręsti ir kitas mįsles. Nors PFOS ir PFOA lygis kraujyje krenta, PFOA koncentracijos nesumažėjo tiek, kiek planuota. Scottas Mabury'is Iš Toronto universiteto Kanadoje mano, kad taip gali būti dėl kitų fluoruotų chemikalų virtimo PFOA mūsų kūnuose. Vienas šaltinis gali būti polifluoroalkilfosfato esteriai, plačiai naudojami riebalams atsparių maisto pakavimo medžiagų gamyboje, sako jis. Šių medžiagų aptikta žmonių kraujyje, o gyvūnų tyrimai rodo, kad jos gali pereiti nuo įpakavimo į maistą.

Negana to, Mabury'is sako, kad kraujo testai rodo daug daug organinių fluoro junginių, beveik pusės iš kurių neina identifikuoti. „Tai rodo, kad rinkoje yra naujų chemikalų, kurių dar nematavome.“

Atsparumas ugniai

Baldų ir audinių darymas atspariais ugniai atrodo savaime suprantamas dalykas. Tačiau daug ugnį malšinančių chemikalų kelia rimtą grėsmę sveikatai.

Viena grupė – polibrominti difenilo eteriai (PBDE) – turi šimtus formų, nuo penta- iki dekabromintų difenilo eterių. Dar neseniai šios medžiagos vartotos labai plačiai, nuo elektronikos iki patalynės. JAV ir ES daugelis jų jau uždrausti arba jų atsisakyta, nerimaujant dėl sumažėjusio vaisingumo ir sutrikusio vaikų vystymosi.

Tačiau PBDE junginių koncentracija Šiaurės Amerikos gyventojuose nuo devinto dešimtmečio kas penkerius metus padvigubėdavo ir gana daug jų randama namų dulkėse.

Kaip chemikalai pasprunka iš baldų „tebėra didelis nežinomasis“, sako Heather Stapleton, liepsną slopinančių medžiagų ekspertė iš Duke universiteto Durhame, Šiaurės Karolinoje. Jos gali patekti į oro kišenes pagalvėlėse ir kam nors ant jos atsisėdus, patekti į orą, sako ji. Putos taip pat gali nusitrinti ir suformuoti dulkes, priduria ji.

Linda Birnbaum, Šiaurės Karolinoje įsikūrusio JAV nacionalinio Aplinkos sveikatos mokslų instituto direktorė, ypač nerimauja dėl kito chemikalo, tetrabromobisfenolio A (TBBPA), kuris iš esmės „prasmuko pro radarą“, nors visame pasaulyje jo sunaudojama labai daug.

JAV nacionalinės toksikologijos programos tyrimas parodė, kad TBBPA sukelia vėžį graužikams. Taip pat yra duomenų, kad ši medžiaga trikdo endokrininę sistemą, veikdama tiek skydliaukės hormonų, tiek estrogeno signalinę sistemą, sako Birnbaum. Ji išsiaiškino, kad TBBPA gali stabdyti fermentą, metabolizuojantį estrogeną, todėl kūne pakyla šio hormono lygis.

TBBPA dažnai naudojamas kaip uždrausto deka-BDE pakaitalas, daugiausiai elektronikoje, bet apie naujus chemikalus, pakeičiančius uždraustuosius liepsnos slopiklius žinoma pernelyg mažai, sako Birnbaum. „Apie kai kuriuos chemikalus turima negausi informacija kelia labai didelį nerimą,“ pastebi ji.

Tarkime, chlorintas tris (TDCPP), uždraustas naudoti vaikų pižamose aštuntajame dešimtmetyje, išsiaiškinus, kad jis sukelia vėžį gyvūnams. Šis chemikalas tebenaudojamas balduose, dažnai kaip penta-BDE pakaitalas.

Kosmetika

2004 m., žurnalistai ir pirkėjai labai sunerimo dėl cheminių konservantų parabenų, kai tyrimas parodė, kad parabenų buvo 20 krūties vėžio audinių pavyzdžių, ir susiejo šį susirgimą su kosmetika, pavyzdžiui, dezodorantais (Journal of Applied Toxicology, vol 24, p 5).

Tai įžiebė ilgus debatus apie parabenų saugumą. Tačiau įrodymai, siejantys juos su krūties vėžiu buvo nestiprūs, ir reguliacijos tarnybos, tarp kurių ir JAV Maisto ir vaistų administracija (FDA) bei ES Vartotojų saugumo mokslinis komitetas tebeteigia, kad, nors parabenai, kaip manoma, sutrikdo endokrininę sistemą, kosmetikoje esančios mažos jo dozės yra saugios. Be to, daugumoje pažastų dezodorantų parabenų nėra.

2012-aisiais tų pačių tyrėjų atliktas kitas parabenų ir krūties vėžio ryšio tyrimas paskatino prabilti JK labdaringą organizaciją Breakthrough Breast Cancer. „Šis tyrimas turi rimtų trūkumų ir nesuteikia įrodymų, kad moterys turėtų jaudintis dėl parabenų.“

Alanas Boobisas, ICL Anglijos visuomenės sveikatos toksikologijos padalinio direktorius pritaria: „Parabenai išties nėra labai kenksmingi,“ sako jis. Gyvūnai, paveikti „išties labai didelėmis“ dozėmis, nepatiria neigiam poveikio, sako jis. „Tai ne kartą tikrintas dalykas.“

Nepaisant spaudimo nebuvimo ir treliavimo institucijų, kosmetikos kompanijos iš savo produktų ėmė šalinti parabenus ir kitas chemines medžiagas. „Tai vyksta dėl visuomenės spausimo,“ sako Boobisas.

Plastikai

Ftalatai dažnai dedami į plastikus, siekiant padidinti lankstumą, bet jų esama ir daugybėje kitų sričių, nuo kapsulių apvalkalų iki spausdintuvų rašalo. Dėl to maži šios grupės chemikalų lygiai randami praktiškai visuose JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centrų (CDCP) tikrintuose žmonėse.

Bloga naujiena? Jie yra identifikuoti kaip galimi žmogaus endokrininės sistemos trikdytojai, bet poveikis sveikatai mažomis dozėmis nėra aiškus. Didelės dozės siejamos su mažesniu spermatozoidų skaičiumi ir naujagimių anatominėmis deformacijomis, nors šis ryšys rastas ir grupėse, gavusiose įprastą ftalatų dozę. „Didžioji mūsų žinių apie ftalatus dalis gaunama iš gyvūnų tyrimų,“ sako Laura Vandenberg iš Massachusettso universiteto, Amherste.

Metalai

Dabar automobilių dūmuose švino nėra, bet jis tebepakliūna į mūsų kūnus. „Švino problema vėl iškilo,“ sako Alanas Boobisas, ICL Anglijos visuomenės sveikatos toksikologijos padalinio direktorius.

Švino dramatiškai sumažėjo nuo aštuntojo dešimtmečio, ypač po to, kai ES uždraudė jį naudoti benzine, ir ėmėsi reguliuoti jo naudojimą vamzdžiuose ir dažuose. Bet visas per anksčiau išlaisvintas švinas pateko į dirvą, tad med gauname jį su maistu. Pagrindinis šaltinis yra grūdinės kultūros, nors prisideda ir daržovės bei vandentiekio vanduo. Švino išvengti praktiškai neįmanoma.

2010 m. Europos maisto saugumo valdyba (EFSA) sumažino rekomenduojamą švino lygį kūne ir nusprendė, kad naudotas matas toleruotinas savaitinis kiekis nebėra tinkamas. „Nėra saugaus švino lygio kraujyje,“ sako Boobisas. „Netgi mažas švino lygis siejamas su mažesniu IQ,“ pabrėžia jis. Didžiausia grėsmė kyla kūdikiams ir vaikams.

Gyvsidabris taip pat išlieka problema. Kitaip nei švinas, gyvsidabris kaupiasi maisto grandinėje ir aukščiausiasis plėšrūnas – žuvis, yra svarbus mūsų šaltinis. Pernelyg daug gyvsidabrio gali sukelti pažeisti kūdikių ir mažų vaikų vystymąsi. Naujas tyrimas rodo, kad gyvsidabrio lygis paviršiniuose vandenyse patrigubėjo, ypač apie Islandiją ir Antarktidą, tačiau tai yra tik ketvirtadalis pramonės išleisto kiekio. Mokslininkai spėja, kad likusi dalis susikaupusi okeano nuosėdose.

Arčiausia vieta, kur gyvsidabris yra arčiausiai mūsų, ko gero yra vieta, kur jo baimintis turėtume mažiausiai: gyvsidabrio amalgamos dantų plombos. „Iš jų išsiskiriančio gyvsidabrio kiekis toks mažas, kad poveikio praktiškai nedaro“ sako Boobisas.

Pesticidai

Daug pesticidų yra sukurti, nervų sistemos apnuodijimui, bet toksikologas Rudy'is Richardsonas iš Michigano universiteto Visuomenės sveikatos mokyklos Ann Arbore sako, kad pernelyg dėl to pergyventi neturėtume: šie neurotoksinai nėra beatodairiškai pilami ant mūsų maisto. „Šios medžiagos yra tikriausiai griežčiausiai reguliuojamos iš visų cheminių medžiagų.“ Tačiau netgi reguliatoriai ne visada sutaria dėl keliamos rizikos – pavyzdžiui, herbicidas atrazinas ES yra uždraustas, tačiau plačiai naudojamas JAV.

Pesticidų pėdsakai dabar plačiai paplitę aplinkoje. JAV CDCP tyrimai parodė, kad daugumos amerikiečių šlapime yra labai mažos organofosfatinių pesticidų koncentracijos, o JAV Žemdirbystės departamento tyrimas parodė, kad daugelyje vaisių ir daržovių rūšių yra pesticidų pėdsakų. Jų lygis yra mažesnis už reguliatorių nustatytą pavojingu, tačiau pesticidų naudojimas auga. Tai kelia nerimą ekologei Laurai Vandenberg iš Massachusettso University, Amherste. „Pesticidai yra kuriami, kad būtų biologiškai aktyvūs,“ pabrėžia ji.

Tyrimai sieja organinių fosforo junginių poveikį nėštumo metu su vystymosi sutrikimais ir autizmu, ir rodo galimą jų vaidmenį širdies kraujagyslių ligoms. Epidemiologinių tyrimų apžvalga, publikuota The  Lancet Neurology, rodo, kad paplitęs fosforo organinis pesticidas, chlorpirifosas, gali pažeisti žmonių smegenų vystymąsi (vol 13, p 330). Pasak Lindos Birnbaum, Šiaurės Karolinoje įsikūrusio JAV nacionalinio Aplinkos sveikatos mokslų instituto direktorės, esama įrodymų, kad pesticidų poveikis gali padidinti diabeto ir nutukimo išsivystymo riziką.

2012 m. ES baigta 1000 pesticidų apžvalga, paskatinusi apie 700 senesnių chemikalų pašalinimą iš rinkos. JAV EPA vykdo naujesnių, saugesnių alternatyvų seniems pesticidams registravimo paspartinimą.

Prisvilęs maistas

Panašu, jūsų rytinė kava su skrebučiu gali jums kenkti. 2002 metais švedų tyrėjai pranešė, kad kai kuriuose keptuose produktuose yra stulbinančiai daug akrilamido, chemiškai susijusio su graužikų vėžiu.

Akrilamidas susidaro, kai daug angliavandenių turintis maistas kepamas, skrudinamas aukštoje temperatūroje. Ši medžiaga susidaro kaip dalis rudavimo reakcijos, kurioje dalyvauja cukrūs ir aminorūgštis asparaginas, suteikiantys maistui patrauklų skonį ir spalvą. Kadangi akrilamidas gerai tirpsta vandenyje, žarnyne jis absorbuojamas ir pasiskirsto audiniuose. Gyvūnų tyrimai rodo, kad akrilamidas gali sukelti vėžį, kūne suformuodamas glicidamidą, kuris pasiskirsto plačiai audiniuose.

Pasak Europos Maisto saugumo valdybos (EFSA) Teršalų maisto grandinėje komisijos – apžvelgusios daugybę tyrimų – tokiame maiste, kaip traškučiai, pusryčių dribsniai, sausainiai ir duona, yra akrilamidų. Jos pranešimo juodraštyje, išleistame konsultacijoms 2014 liepą, teigiama, kad akrilamidų vartojimas „potencialiai padidina vėžio išsivystymo riziką“ ir atskleidžia, kad kava ir keptos arba skrudintos bulvytės kenkia labiausiai.

Kai kurie tyrimai taip pat susieja šią medžiagą su poveikiu graužikų nervų ir reprodukcinei sistemoms. Naujas bendras Norvegijos Visuomenės sveikatos instituto ir Stokholmo universiteto atliktas tyrimas rodo, kad nėščios moterys, veikiamos aukštesnio akrilamido lygio, susilaukė mažesnių vaikų. Tačiau EFSA paaiškina, kad tyrimai „neparodė akrilamido karcinogeniškumo žmonėms“.

Tai neužkirto kelio teismo ieškiniui JAV, kuriame teigiama, kad maisto gamintojai neįspėjo vartotojų apie akrilamido keliamą žalą. Dėl to Kalifornijoje akrilamidas turi būti pažymėtas etiketėje, o keletas gamintojų sutiko sumažinti šios medžiagos kiekį savo gaminamame maiste.

Deja, akrilamido išvengti praktiškai neįmanoma, jei naudojate skanų, daug krakmolo turintį maistą. Bet yra būdų riboti suvartojimą. Skrebutis gali būti valgomas aukso spalvos, o ne rudas, o tyrimai parodė, kad trumpame espresso yra mažiau akrilamido, nei dvigubai ilgiau ruošiamame ilgame (lungo).

Kol kas EFSA rekomenduoja vengti perkepinimo ir pernelyg stipraus skrudinimo. „Nesudeginkit, švelniai parudinkite,“ patariama.

Pakuotės

Ant kasos čekių, maisto skardinių dangose ir polikarbonatiniame plastike yra sintetinio estrogeno, apie kurį kontroversijos sklando jau ilgiau, nei dešimtmetį. Taip yra dėl plastifikatoriaus bisfenolio A (BPA), galinčio veikti žinduolių hormonų sistemą.

Kai CDCP testai rado BPA daugiau, nei 90 % amerikiečių organizmuose, ir JAV Nacionalinė toksikologijos programa išreiškė nerimą dėl jo poveikio jaunų vaikų smegenims ir elgesiui, 2012 m. FDA uždraudė šią medžiagą naudoti kūdikių buteliukuose.

Europoje panašus draudimas įsigaliojo 2011 m., ir Europos Cheminių medžiagų agentūros rizikos vertinimo komitetas, patariantis ES reguliuotojams, paskelbė, kad BPA yra „laikytinas žmogaus reprodukcinės sistemos toksinu“. Tačiau nors BPA poveikis gyvūnams buvo patvirtintas, poveikį žmonėms įrodyti sunku, iš dalies todėl, kad mūsų kūnai jį sparčiai paverčia į formą, neturinčią estrogenams būdingo poveikio.

Nors kai kurie tyrėjai ir kampanijų dalyviai teigia, kad dabartiniai saugumo lygai nėra pakankamai griežti, dėmesys krypsta į BPA pakaitalą, bisfenolį S. Jo struktūra panaši ir vienas tyrimas teigia, kad jis taip pat gali veikti kaipestrogenas.

Norėdami kuo mažiau chemikalo šio suvartoti, pataria Laura Vandenberg iš Massachusettso universiteto, Amhurste, atsisakykite viso konservuoto maisto. Taip pat venkite terminių kasos kvitų, ir nekaitinkite maisto plastikiniuose paketuose.

BPA yra tik vienas iš daugelio mus veikiančių potencialių „endokrininių trikdytojų“. 2013 m., 85 mokslininkai pasirašė dokumentą, reikalaudami griežtesnio reguliavimo Europoje. Berlaymonto endokrininių trikdytojų deklaracijoje nurodomi augantys vėžio, smegenų, skydliaukės ir reprodukcinės sistemos problemų lygiai, ir teigiama, kad su endokrinine sistema susijusių susirgimų negalima paaiškinti vien genetika ar gyvenimo būdu.

Iki kaklo chemikaluose

Priedų ir teršalų keliamos rizikos supratimas atrodo neįmanoma misija. Visų pirma, dauguma chemikalų tikrinami tik su gyvūnais, ir naudojant dideles dozes, tad jų poveikis žmonėms nėra aiškus. Tuo pat metu pramonė gamina ir naudoja tiek daug sintetinius chemikalų skirtingų formų, kad be paties jų vertinimo proceso pakeitimo, mažai šansų įvertinti jų keliamą grėsmę, sako Julianas Cribbas, žurnalistas iš Australijos ir Poisoned Planet autorius. Netgi tikslus pasaulyje parduodamų cheminių medžiagų skaičius nėra tiksliai žinomas, sako jis. Vienas nuoroda yra ES registruotų skaičius – tai yra apie 144 000. Maždaug trečdalis iš jų, manoma, yra kenksmingos, sako Cribbas, bet „didžiosios daugumos saugumas žmonėms ar aplinkai nebuvo įvertintas“.

Yra ir kitų iššūkių. Iki 2050-ųjų chemijos pramonės apimtys gali patrigubėti, o gamintojai iš Šiaurės Amerikos ir Europos persikelti į Aziją ir Pietų Ameriką. Daugelyje šių vietų tinkamo saugumo reguliavimo nėra.

Ilgalaikiame aplinkos valyme būta ir sėkmės istorijų. Daugelis šalių nebenaudoja asbesto ar tetraetil švino, o Stokholmo konvencija išvardija 25 kenksmingas medžiagas, kurios uždraustos ar šalinamos iš naudojimo, tarp jų DDT, dioksinai ir PCB. Kitos medžiagos vertinamos. Tačiau šis sąrašas parodo „tik kelis pikselius megapikseliniame pasaulinio toksiškumo atvaizde“, įspėja Cribbas. „Dabartiniu tempu, likusių medžiagų įvertinimas truks maždaug 50 000 metų.“

Mokslininkai ėmė planuoti veiksmus, kaip šią užduotį šiek tiek paspartinti. Pavyzdžiui, JAV, Toksikologijos 21 amžiuje (Tox21) programa siekiama tikrinti greičiau ir pigiau.

Sukurta Nacionalinių sveikatos institutų, EPA ir FDA pastangomis, Tox21 stengiasi ištirti, kaip 10 000 skirtingų chemikalų veikia žmonių sveikatą. Tam ji naudos spartųjį stebėjimą – tai įmanoma, naudojant robotus ir galingus kompiuterius – atlikti daugybę cheminių testų. Tada kompiuteriai galės ieškoti, kaip cheminės medžiagos sutrikdo žmogaus ląstelių darbą, ir įvertinti poveikį žmogaus sveikatai. „Tai lesi mums apsispręsti be plataus tyrimo su gyvūnais,“ sako Linda Birnbaum, Nacionalinio Aplinkos sveikatos mokslų instituto Šiaurės Karolinoje direktorė.

Ši strategija turi ir kitų privalumų. Ji galės parodyti, ar nedideli nuodingų chemikalų kiekiai reaguoja tarpusavyje ir mus susargdina – vadinamasis „kokteilio efektas“. Šis klausimas ekspertus neramina jau seniai. Įprasti testai tikriną vieną cheminę medžiagą, bet realybėje susiduriame su chemikalų mišiniais, kurių dozės mažesnės už tas, kurios laikomos kenkiančiomis, pavyzdžiui, kaip automobilių išmetamosiose dujose ir kosmetikoje. Tačiau yra tvirtų sudėtinio poveikio įrodymų, kai mažos, tarkime, endokrininę sistemą veikiančių medžiagų dozės gali veikti drauge ir pakenkti. Europos Komisija stengiasi identifikuoti, kurios kombinacijos turėtų būti įvertintos pirmiausia. Drauge su sparčiuoju stebėjimu, tai gali pasiūlyti būdą išlaviruoti cheminio saugumo labirintuose. „Tikiuosi, jau per 10 metų galėsime spręsti, remdamiesi Tox21,“ sako Birnbaumas.

Emma Davies, Katharine Sanderson
New Scientist № 2997