Ką mato ir jaučia klinikinės mirties ištikti žmonės?

F. Muamba pasakojo pirmiausiai pajutęs siurrealistinį svaigulį, tarsi būtų ėjęs šalia kažkieno kito kūne. Paskutinis dalykas, kurį jis prisiminė, buvo susidvejinęs „Tottenham“ žaidėjo Scotto Parkerio vaizdas. Įdomu tai, kad F. Muamba nejautė jokio skausmo, rašo „The Guardian“.

Tokios istorijos ne vienam paskatina gilesnius apmąstymus – kada aš mirsiu? Kokios bus mano mirties aplinkybės? Ir galiausiai – ką reiškia mirti?

Mokslinėje literatūroje galima rasti daugybę medžiagos apie žmones, kuriuos aplankė panašūs potyriai kaip ir F. Muambą. Daugelis jų buvo susiję su šviesa. Seniausias liudijimas apie išgyventus mirties potyrius yra iš XVIII amžiaus. Jame pasakojama apie prancūzų vaistininką, kuris neteko sąmonės nusileisdamas kraujo – tuo metu gydytojai manė, kad ši priemonė padeda sumažinti karščiavimą. Vaistininkas tvirtino regėjęs „tokią skaisčią ir stiprią šviesą, jog pamanė, kad atsidūrė rojuje“.

Naujesniuose prisiminimuose žmonės taip pat pasakoja regėję ryškias šviesas, žengę į nežemišką realybę, pakilę virš savo kūno ir žiūrėję į jį iš viršaus.

Žinoma, mes negalime pasakyti, kiek keisti ir neįprasti yra tokie potyriai, nežinodami tikslaus skaičiaus žmonių, kurie atsibudo po klinikinės mirties be tokių prisiminimų. Daugeliu atvejų tyrinėtojai taip pat prašė žmonių prisiminti prieš kelis dešimtmečius nutikusius įvykius, kurių detalės pakito arba išnyko laiko miglose. Tuomet medicinos tyrinėtojai Samas Parnia ir jo kolegos nusprendė objektyviau pažvelgti į šį reiškinį.

Prieš 15 metų S. Parnios komanda per 12 mėnesių Sautamptono bendrojoje ligoninėje apklausė 63 pacientus, kurie buvo atgaivinti po širdies smūgio. Iš 63 žmonių septyni prisiminė savo mintis iš to laiko, kai buvo be sąmonės. Jie pasakojo priėję tašką ar sieną, pro kurią nebegrįžtama, ir jutę ramybę. Vienas pacientas pasakojo, kad šoko nuo kalno. Nors priešmirtinius potyrius galėjo prisiminti tik mažuma, jų pasakojimai iš esmės buvo pozityvūs.

Įdomu tai, kad savo potyrius prisiminusių pacientų kraujyje deguonies kiekis buvo didžiausias – anksčiau padidėjęs juslinis sąmoningumas buvo siejamas su deguonies stoka smegenyse. Tačiau geresnis smegenų aprūpinimas deguonimi gaivinimo metu turėtų pagerinti kognityvines funkcijas: tai paaiškintų ryškesnius potyrius ir sugebėjimą juos įsiminti.

Eksperimento autoriai ligoninėje nuo lubų pakabino plokštes su užrašais ir piešiniais. Kiekvienas pacientas, pranešęs, jog buvo išėjęs iš savo kūno, būtų buvęs prašytas apibūdinti, ką matė ant plokščių. Tai būtų sudavę smūgį mokslininkų suvokimui, jog žmogaus sąmonė visiškai priklauso nuo milijardų neuronų tinklų mūsų smegenyse. Šie paprasti prietaisai galėjo visiškai apversti neurologijos mokslo sampratą.

Tačiau šioje pacientų grupėje nė vienas neišėjo iš kūno, taigi nepavyko patikrinti sumanymo. Bet tyrėjai nepasidavė ir atliko dar vieną tyrimą. Šį kartą jame dalyvavo 15 ligoninių JAV ir Europoje. Du pacientai ryškiai atsiminė išėjimo iš kūno patirtis.

Vienas pamatė moterį kampe, kuri jį kvietė, o po akimirkos jis jau buvo pakilęs ir iš aukštai žvelgė į savo kūną. Jis atsiminė girdėjęs balsą, tariantį: „Pacientui elektrošoką.“ Jis matė seselę ir stambų pliką vyrą. Kitas pacientas atsiminė iš aukštai žiūrėjęs žemyn ir matęs, kaip seselė spaudo jam krūtinę, o gydytojas kažką deda į burną.

Deja, ten, kur buvo pakabintos plokštės, nė vienas pacientas neatsigavo. Šį kartą mokslininkai pasistūmėjo daugiau, tačiau ir vėl buvo praleista proga patvirtinti ar paneigti išėjimo iš kūno galimybę.

Nors mokslininkai negali to patikrinti, tai nereiškia, kad tai neegzistuoja. Astronomas Edwinas Hubble'as teigė: „Turėdamas penkis pojūčius žmogus tyrinėja aplink jį esančią visatą ir vadina nuotykį mokslu.“ Moksliniai tyrimai – ne tik balti chalatai, modernūs prietaisai ir sudėtingos lygtys, svarbiausios mokslo tezės turėtų būti sąžiningumas ir objektyvumas. Paprastos, dailiai ištapytos plokštės gražiai tai iliustruoja.

Tad ką gi jaučia mirštantieji? Kaip rodo šie tyrimai, mirštantys sustojus širdžiai arba nieko nejaučia, arba patiria šį tą malonaus, galbūt kiek mistiško. Paskutinės akimirkos prieš mirtį nebuvo skausmingos. Nežinia, ar taip būtų, esant kitoms mirties priežastims, bet šis atradimas vis tik tai ramina. Kadangi gyvename nuolatiniame mirties šešėlyje, po F. Muambos, Sautamptono ligoninės pacientų ir kitų asmenų pasakojimų galbūt galime ramiau eiti miegoti.