Liga, kuri visuomet baigiasi mirtimi: kaip apsisaugoti?

Tai – pasiutligė. Žmonių pasiutligė iki šių dienų išlieka svarbia visuomenės sveikatos problema visame pasaulyje. Ja sergama visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Ji yra nustatyta net 150-yje šalių.

Šiuo metu registruojamas didėjantis mirties nuo pasiutligės atvejų skaičius kai kuriose Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos šalyse verčia sunerimti. Deja, nors kasmet pasaulyje profilaktiškai po kontakto su gyvūnu yra paskiepijama apie 15 mln. žmonių, tačiau apie 60 tūkst. iš jų vis dėlto miršta. Ypač daug sergančiųjų yra Azijoje bei Afrikoje. Ten visuomet registruojama didžioji dalis mirčių (95 proc.).

Kas yra pasiutligė ir kas ją sukelia?

Pasiutligė yra ūmi žmonių ir gyvūnų virusinė liga, kuri, pasireiškus klinikiniams požymiams, deja, visada baigiasi mirtimi. Nors pasiutligės sukėlėjas virusas yra jautrus saulės šviesai bei ultravioletiniams spinduliams, yra neatsparus aukštai temperatūrai – 100 °C temperatūroje žūsta per kelias minutes, tačiau patekęs per žaizdą į smegenų ląsteles net –4 °C temperatūroje jis gali išlikti gyvybingas iki 2 mėn.

Mokslininkai vis dar neišrado vaistų, galinčių įveikti mirtinai pavojingą pasiutligę.

Šiai ligai yra būdingas galvos ir stuburo smegenų negrįžtamas pažeidimas, kuris pasireiškia smegenų uždegimu (encefalitu ir mielitu). Jo metu dėl viruso sukeltų pakitimų smegenų ganglinėse ląstelėse susidaro specifiniai, tik šiai ligai būdingi dariniai, kurie yra pavadinti Babešo-Negrio kūneliais.

Kaip užsikrečiama pasiutlige Lietuvoje?

Mokslininkai nustatė, kad Lietuvoje pasiutligės sukėlėjo pagrindiniai platintojai yra usūriniai šunys, rudosios lapės ir kiaunės. Pasiutlige gali sirgti ir naminiai gyvūnai: šunys, katės, kiaulės, ožkos, galvijai bei graužikai.

Įkandę, apdraskę ar apseilėję kitus gyvūnus ar žmogų, pasiutę gyvūnai su seilėmis perduoda pasiutligės virusą, kuris patenka į žaizdą. Lietuvoje kasmet į medikus kreipiasi apie 10 tūkst. žmonių, kuriuos apkandžiojo įtariamai pasiutę laukiniai ar naminiai gyvūnai. Apie 7 tūkst. asmenų yra paskiepijama pasiutligės vakcina.

Svarbu pastebėti labai specifinius pasiutusio gyvūno pažymius:

– į gyvenvietes atklydę laukiniai gyvūnai nieko nebijo, puola naminius gyvūnus ir žmones,
– pasikeičia gyvūnui būdingas balsas (šunys loja užkimusiu balsu, staugia),
– gyvūnai labai seilėjasi (dėl ryklės paralyžiaus),
– padidėja gyvūnų jautrumas garsui, šviesai bei lietimui,
– galvijai mykia, neėda,
– gali pasireikšti raumenų traukuliai,
– šunys pradeda graužti nevalgomus daiktus (akmenis, gumą ir kt.), bijo vandens (nelaka), neėda, pasidaro agresyvūs, puola net savo šeimininkus bei bėga iš namų. Po kelių dienų paralyžiuojamas apatinis žandikaulis (nukamba apatinė lūpa) ir užpakalinės galūnės, maždaug po penkių dienų gyvūnas ima sunkiai keltis ir nugaišta.

Nuo 2006 m. Lietuvoje pradėta vykdyti laukinių gyvūnų oralinė vakcinacija (mėtant jaukus iš lėktuvų) nuo pasiutligės davė gerų rezultatų – per paskutinius dvejus metus neužregistruotas nė vienas pasiutligės atvejis. Tačiau tenka konstatuoti, kad per paskutinius 10 metų Lietuvoje mirė 2 žmonės, kuriems nebuvo taikyta imunoprofilaktika, nes jie į gydytojus nesikreipė.

Kokie yra žmonių pasiutligės požymiai?

Pasiutusiam gyvūnui įkandus, įdrėskus, aplaižius pažeistą odą ar gleivinę, liga pasireiškia ne iš karto, o po tam tikro laiko – inkubacinio periodo, kuris, PSO duomenimis, gali trukti nuo 1 iki 3 mėnesių. Tačiau yra nustatyta atvejų, kai pasiutligės inkubacinis periodas buvo trumpesnis negu viena savaitė ir ilgesnis negu metai. Dažniausiai jis būna nuo 12 dienų iki kelių mėnesių.

Labai svarbu žinoti, kad ligos eiga bei inkubacinis periodas tiesiogiai priklauso nuo įkandimo vietos. Kuo įkandimas yra arčiau galvos, tuo ligos eiga būna sunkesnė, o inkubacinis periodas trumpesnis. Įkandimas į nuogą kūną taipogi lemia ligos sunkumą. Iš įkandimo vietos pasiutligės virusas nervų kamienais bei limfa patenka į centrinę nervų sistemą, seilių liaukas ir pradeda ten daugintis.

Pirmieji simptomai ir ligos požymiai kartais primena gripą: skauda galvą, pakyla temperatūra. Vėliau dėl pažeistų smegenų (pažeidžiami klajoklio, paliežuvinis, liežuvinis nervai, simpatinė nervų sistema) sutrinka rijimas, kvėpavimas, širdies ir kraujagyslių veikla, pasireiškia vandens ir oro judėjimo baimė, atsiranda gausus prakaitavimas bei seilėtekis, ištinka koma ir mirtis.

PSO pateikia 10 labai svarbių faktų apie pasiutligę

1. Atsiradus pasiutligės simptomams – mirtis neišvengiama.

2. Daugiausiai mirčių nuo pasiutligės užregistruojama Afrikoje ir Azijoje, atokiose kaimo bendruomenėse, kuriose nebuvo taikomos visos priemonės kovojant su pasiutlige. Ten žmonėms dažniausiai ją perduoda valkataujantys šunys.

3. Pasiutligės virusą gali perduoti įvairūs gyvūnai. Tačiau yra nustatyta, kad dažniausiai yra mirštama įkandus šunims. Naujausiais PSO duomenimis, užregistruota mirties atvejų Vakarų Europoje ir Australijoje, kuriuos sukėlė šikšnosparniai. Retesni mirties atvejai įkandus lapei, meškėnui, skunsui, šakalui ar kitam plėšrūnui.

4. Pagal PSO duomenis, apie 40 proc. pasiutusių gyvūnų apkandžiotųjų sudaro vaikai iki 15 metų amžiaus. Daugelis atliktų tyrimų parodė, kad vaikai, norėdami išvengti nemalonumų ir barnių su tėvais, yra linkę nuslėpti, kad juos apkandžiojo šuo ar kitas gyvūnas. Deja, atsiradus pirmiesiems pasiutligės simptomams jau būna per vėlu išgelbėti jų gyvybę.

5. Įkandus šuniui būtina skubiai ir kruopščiai išvalyti žaizdą, išplauti su muilu po tekančiu vandeniu. Imunizacija efektyvia vakcina nuo pasiutligės turi būti padaryta kuo greičiau, t. y. per kelias valandas po kontakto su įtartinu gyvūnu, kuris įkando ar aplaižęs apseilėjo.

6. Kovoje su pasiutlige Afrikoje bei Azijoje šunų vakcinacija yra pats ekonomiškiausias ir efektyviausias būdas, palyginti su žmonių skiepijimu bei gydymu.

7. Pasiutligė yra skiepijimu valdoma zoonozė, kurios galime išvengti. Paskiepijus bent 70 proc. šunų (įskaitant ir beglobius), atsiranda reali galimybė apsisaugoti nuo šios mirtinos ligos.

8. Naminių šunų ir kitų gyvūnų nemokama registracija bei vakcinacija nuo pasiutligės yra reikšmingas garantas, leidžiantis savininkams apsaugoti nuo pasiutligės ne tik save, bet ir aplinkinius.

9. PSO kaip pasiutligės profilaktikos priemonę siūlo ne tik bendruomenių švietimą, bet ir kiekvieno jos nario, o ypač vaikų mokymą, kaip išvengti gyvūnų įkandimų. Tam būtinas įvairių partnerių (galinčių mokyti ištisas bendruomenes) bei šunų savininkų glaudus bei geranoriškas bendradarbiavimas ir atsakomybė.

10. Pasiutligės suvaldymui lemiamą įtaką turi tarpžinybinis bendradarbiavimas. PSO, bendradarbiaudama su strateginiais sveikatos apsaugos, žemės ūkio, gyvūnų gerovės ir kitais partneriais, siekia pagerinti tolimiausių regionų bendruomenių priėjimą prie nebrangių, nepavojingų bei efektyvių vakcinų. Taip pat yra būtina stiprinti laboratorinį potencialą bei epidemiologinę pasiutligės priežiūrą.

Nors ir galime pasiguosti tuo, kad pasiutligė yra 100 proc. skiepijimu valdoma zoonozė, tačiau PSO, informuodama apie naujausius mokslinius duomenis apie šią ligą, ragina būti budriems ir saugotis laukinių, valkataujančių, beglobių ir įtartinai bei neįprastai besielgiančių naminių gyvūnų įkandimų.

Neleiskite vaikams glostyti valkataujančių, nepažįstamų, svetimų ir įtartinų naminių gyvūnų. Venkite kontakto su laukiniais gyvūnais, būkite atsargūs gamtoje: miške, prie ežero ar sodyboje. Įsidėmėkite, kad prie jūsų namų, kiemo ar sodybos atklydę laukiniai gyvūnai gali būti mirtinos ligos nešiotojai ir neatsargus elgesys su jais gali atimti tai, ką turite brangiausio – sveikatą ar net gyvybę.