Blaivus ir atviras gydytojo komentaras apie mediciną ir farmacijos verslą: „Tėvų baimės dėl kombinuotų skiepų – visiškai pagrįstos“

Žmogus žino, kas gerai ir blogai, bet vis viena dažnai elgiasi blogai. Net ne blogai, o klaikiai. Visokių dalykų pasitaiko ir medicinos pasaulyje, ir farmacijoje.

Aišku, farmacijos kompanijų tikslas yra uždirbti. Žmonių išgydymas tėra tik šalutinis jų veiklos rezultatas. Daugybė žmonių kuria produktus, kuriuos galima sėkmingai parduoti, ir atranda daug priemonių, kurios gydo. Taigi, farmacininkai iš esmės daro gerą darbą – už tai jiems šlovė.

Tačiau kadangi pasaulis netobulas, dažnai perlenkiama į komercijos pusę. Pacientams kišamos priemonės, kurios ne visai reikalingos. Vaistuose naudojami cheminiai priedai, kurie kenkia sveikatai.

Tai vyksta ne tik farmacijoje, bet ir maisto pramonėje – pilnos krautuvės apipurkštų, išmirkytų, dujose konservuotų vaisių ir daržovių, naudojami kenksmingi chemikalai. Ne geriau ir statybinių medžiagų pramonėje bei kitose žmogaus veiklos sferose.

– Ar jus patį kada nors bandė farmacininkai papirkti, kad pacientams siūlytume jų produktus?

– Tiesiogiai ne. Tiesą pasakius, daug dažniau pacientai priekaištauja gydytojams: „Ai, jūs parsidavę farmacinėms ar vaistinėms“. Štai turėjau pacientę – gražią jauną moterį, kuri nusigėrė. Į mano skyrių buvo atkelta iš psichiatrinės ligoninės, gulėjo ir negalėjo paeiti. Būtinai reikėjo ją gelbėt.

Prirašiau krūvą vaistų. Pasakiau jos motinai: „Galime gydyti tuo, kas rekomenduojama vadovėliuose, bet galite nusipirkti štai tokių vaistų ir priemonių, yra tikimybė, kad tai padės.“ O ji man atsako: „Gydytojau, norit vaistinei duot uždirbt?“ Tai tu įrodyk tokiu atveju, kad esi ne kupranugaris. Beje, nupirko, vartojo, padėjo. Matė paskui tą moterį kolegos pasipuošusią, vaikštinėjančią po senamiestį.

Dar dažniau žmonės sako, kad visi gydytojai yra kyšininkai. Kai toks požiūris į gydytojus, nėra ko stebėtis, kad jie tampa pikti, įtarūs.

– Bet jūs pripažįstate, kad gydytojai ima kyšius?

– Ima ir ims. Tik duok. Gydytojai taip mąsto: „Jeigu jūs mūsų negerbiat, leiskite mums nors užsidirbti.“ 

Vokietijoje pamėgink medikui duoti kyšį – tau net nieko nesakys, tik pažiūrės kaip į nenormalų. O jūs manote, kad mes, Lietuvos daktarai, norime kyšių? Juk purvinas tas kyšis, jį imti nemalonu.

Tačiau duokite tada padorią algą. Juk žmogus, kuris prasimokė dešimt ar net dvylika metų, negali uždirbti tiek, kiek šaltkalvis. Ar net mažiau. Su kuo galima palyginti gydytojo atsakomybę ir psichologinę naštą?

Jaunimas nepakenčia šitos kyšių sistemos ir kuo greičiau stengiasi išvažiuot. Dvi Lietuvos aukštosios mokyklos ruošia gydytojus ir jie visi ruošiasi išvažiuoti arba svajoja apie išvažiavimą.

– O gydytojui dovanoti gėlių ar saldainių – tai kyšis ar ne kyšis?

– Visiškas absurdas tai vadinti kyšiu. Man žinomas atvejis, kai JAV pacientas pajuto gydytojui tokį dėkingumą, kad padovanojo automobilį. Ir tokį jausmų proveržį galima suprasti. Gydytojui pelnas negali būti jo pagrindinis akstinas, bet jis turi būti orus. Tik savimi pasitikintis gydytojas sukels pasitikėjimą pacientui.

– Manote, kad pasiturintys gydytojai labiau gali padėti pacientams, nes jaučia savivertę?

– Žinoma. Juk tada į atėjusį turtingą pacientą jis žvelgs kaip į lygiavertį. Gydytojui nekils mintys: „Aš tai biednas esu, man žieminių batų reikia.“ Piktybiškos korupcijos, sukčiavimo mūsų medicinoje yra tikrai ne tiek daug.

Tačiau dažnai nereikalaujama kokybės, svarbiau, kad popieriai būtų gerai surašyti. Jei numiršta aštuoniasdešimt šešerių metų senolis, artimieji iškart kreipiasi į auditą, kad ištirtų, ar teisingas buvo gydymas.

O juk medicina yra gydymo menas. Labai daug niuansų, į kuriuos privalai atsižvelgti. Negali būti taip, kad ir Petrą, ir Joną būtinai taip pat reikia gydyti. Tačiau jeigu gydysi skirtingai, ne pagal dogmą, kuri vadinama algoritmu, tave gali užtampyti po teismus.

– Vis daugėja žmonių, kurie išvis nebetiki medikais ir geriau eina gydytis pas bobutes žolininkes.

– Pas bobutes eina tiek, kurie dar nelabai serga. Sunkiai sergantys vis tiek ateina pas gydytoją. Tačiau tos bobutės yra neprastos psichologės ir puikiai naudojasi placebo efektu. O placebas juk – pusė vaisto.

Jeigu aš jums prirašysiu vaistų ir įtikinsiu, kad jie labai geri, o dar vaistininkas pakartos, kad tie vaistai puikūs, jums tada pagerės šimtu procentų. Įsivaizduokite, jeigu atkišiu jums receptą: „Nagi, pagerkit, pažiūrėsim, kaip bus. Gal bus geriau?“ Nepadės, nors tie vaistai bus stipriausi antibiotikai ar antidepresantai.

Vienam ligoniui ką bekalbėtum, kiek beaiškintum, kiek besistengtum, vis vien žiūrės į tave ir stengsis atrasti, ką sakai blogai. Jis niekada tavim nepatikės. O kitam iškart „prilipsi“ – nesvarbu, ką sakysi, jis linksės galva, priims ir sveiks.

Mūsų sąmonė labai daug ką gali. Kai kurie žmonės su metastazėmis išgyja vien dėl savo dvasinio stiprumo.

– O ar tikite, kad ligas sukelia mintys?

– Sutinku, kad taip gali būti. Niekas mūsų pasaulyje nepranyksta. Jeigu šitą kėdę sudeginsite, bus dūmų ir pelenų. Ši materiali forma pereis į kitą materialią formą. Tas pats ir su mintimis, kurias galvojame. Linksmos, šmeižikiškos, intymios mintys – jos visos kažkokiu būdu pasaulyje pasireiškia. Todėl ir sutinku, kad mintis gali sukelti ligą. Kodėl suserga „supersveiki“, aukšto intelekto žmonės, kuriems puikiausiai sekasi? Užtenka ilgą laiką pabūti įtemptoje atmosferoje ir jie suserga sunkiomis ligomis. Taip nutinka būtent todėl, kad blogos mintys kankina.

Kai dirbau slaugos ligoninėje, mačiau, kad pagyja tie, kurie tiki pasveikimu. Kalbu ne apie religinį tikėjimą, bet apie šviesą ir gerumą. Nepasveiksta tie, kurie niurzgos, visada nepatenkinti, pasiruošę tą patį kartot, skųstis ir verkt. O jeigu bobutė imasi tą savo senuką slaugyti ir ne su pykčiu, bet su meile jį tempia, užkrečia jį tikėjimu – žiūrėk, jis ir atsistato. Tik nežinia, kam nuo to geriau. Būna, paralyžiuotas lieka, abu vargsta.

Vis dėlto yra dar kažkoks medicinos ir fizikos nenustatytas laukas, kuris mus visus veikia. Rytų medicinos kryptys, kurios kelis tūkstančius metų senesnės už Vakarų mediciną, daug plačiau tai ištyrė. Mes, Vakarų medicinos atstovai, tai dar sunkiai „įsikertam“.