Mokslininkas: kuo didesnis pilvas – tuo mažesnės smegenys

Psichologai kalba su treneriais bei žaidėjais ir siūlo nekreipti dėmesio į rezultatą. Jam daryti įtakos mes negalime. Galime tik gerai suorganizuoti ataką ir gintis, bet negalime nuspėti, ar kamuolys pataikys į krepšį. Tačiau tokių minčių vis tiek atsiranda. Pasiekti, kad nekiltų nereikalingų minčių, irgi yra treniruotė.

– Ką manote apie posakį „sveikame kūne – sveika siela“?

A. Skurvydas: Neseniai netgi pasirodė mokslinis straipsnis tokiu pavadinimu. Anksčiau, prieš kokius dešimt metų, buvau pradėjęs nebetikėti, kad taip gali būti, nes tuomet šnekėta tik lozungais. Bet paskui teko stebėti, kaip galingos Harvardo, Prinstono laboratorijos, tyrinėjančios galvos smegenų funkcijas, ėmė atlikti rimtus tyrimus šiuo klausimu. [...]

Pateiksiu pavyzdį: žmogus turi antsvorio, jo kūno masės indeksas (KMI) daugiau kaip 30. Tokių žmonių Lietuvoje apie 20 proc., JAV – apie 30 proc. Kai KMI didesnis, yra stimulas uždegiminiams procesams [...] Kuo didesnė pilvo apimtis, tuo mažesnis smegenų tūris. Paprastai sakant, jei kūnas nebūtų nutukęs, smegenys dirbtų geriau.

Tiesioginio ryšio nėra, bet yra rimtų straipsnių, kad nutukimo procesai neleidžia smegenims dirbti visu pajėgumu. Yra ir daugiau pavyzdžių, kad nesveikas kūnas sukelia problemų mūsų galvos smegenų veiklai.

– Kokios priežastys, jūsų požiūriu, lemia, kad daugelis žmonių nenori sportuoti? Valios ir supratingumo stoka?

A. Skurvydas: Mokslininkai biologiniais prietaisais tyrinėja psichologinius fenomenus. Praeitame amžiuje Prinstono universiteto psichologai atliko „Zefyro testą“. Jie pasikvietė ketverių metų vaikučius, padėjo ant stalo labai skanų zefyrą ir paprašė jį suvalgyti ne greičiau kaip per dešimt minučių, o, jei nesuvalgys, gaus antrą zefyrą. Tokiu būdu mokslininkai testavo 500 vaikučių. Iš 100 vaikučių tik penki nesuvalgė zefyro. Jie buvo atsparūs pagundai.

Kuo ilgiau sugebi laukti atpildo, tuo esi stipresnės valios. Ją vaikai ugdo mokykloje. Jokioje srityje be valios nieko negalėtume pasiekti ir žengtume žingsnį atgal. „Zefyro testas“ susijęs su mokslininkų teigimu, kad jei mes ištreniruotume vaikus nevalgyti zefyro, kartu treniruotume prefrontalinės žievės vykdomąją funkciją.

– Ar galėtumėte nuspėti, koks procentas lietuvių (ne)suvalgytų zefyro?

A. Skurvydas: Manau, kad būtų toks pats skaičius. [...]

S. Ridzevičius: Galiu tik pritarti pašnekovo mintims. Prisiminiau klausimą, kodėl mes „neįjungiame“ valios ir nesportuojame, arba „sportuojame“ tik ganydami akimis lakstančius žaidėjus. Pasakysiu linksmą mintį, kad mums patinka sirgti ir blogai jaustis. Gal kažkas yra ir kultūroje, kad laidotuvės mus emociškai jaudina labiau nei krikštynos.

Girdėjau mokslinį tyrimą, kad žmogui svarbi socialinė terpė susirinkti dėl kažkokios progos, nes susirinkę mes kažką gauname. Mūsų smegenys neatsirenka, ar tai yra džiaugsmas, ar liūdesys. Jei dažniau renkamės į laidotuves ir ten patiriame stipresnę emocinę būseną nei krikštynose, esame išmirštanti tauta.

Sportas yra vienas iš būdų išgyventi sėkmę. Jei tai dvikova, galbūt tu įveikei varžovą. Bet tai gali būti dvikova su savimi, kad padarei tiek ir tiek prisitraukimų, atsistojai ant galvos ir t. t. [...]

– Kai kam sveikas kūnas asocijuojasi būtent su raumenimis, bet lygybės ženklo, ko gero, negalima dėti?

A. Skurvydas: Nuo senovės žmonės galvoja, kad, kuo daugiau raumenų, tuo sveikesnis kūnas. Kas nori, gali turėti ir daug raumenų. Reikia harmonijos, ir kiekvienas gali būti laimingas ir su didesniais, ir su mažesniais, ir su atrofavusiais raumenimis. Be vienos kojos žmogus gali būti daug laimingesnis nei tas, kuris turi viską. Esmė yra mūsų protingoji dalis, kurią turi tik žmonės – prefrontalinė žievė su savo mechanizmais.

– Ką galėtumėte patarti, kad žmonės atrastų daugiau valios ir motyvacijos sportuoti?

S. Ridzevičius: Tiesiog reikia imti ir pradėti sportuoti. Padėti tai daryti gali kolektyvas, draugai. Iš vaikystės prisimenu, kad su draugu buvome nusprendę bėgioti rytais. Vieną rytą jis atbėga pas mane, kitą – aš pas jį. Ir paskui kartu bėgiojame. Kad ir kaip tingėtum, bet kai draugas skambina, tu keliesi ir bėgi. Juk nesmagu būtų prieš jį. Negaliu priversti žmonių sportuoti – tai gali tik jie patys.

A. Skurvydas: Aiškinant neurobiologiškai, mes nepradedame sportuoti, nes turime kitų pagundų, konkuruoja skirtingi atpildai. Vienas atpildas yra malonus jausmas pasportavus, numestas svoris. O kitas atpildas – šiek tiek daugiau pamiegoti. Dažniausiai nugalės antrasis, nes jis reikalauja mažiau pastangų. Žmogaus smegenys sukurtos tokiu principu, kad norisi gauti didžiausią naudą mažiausiai darant. Reikia išsikelti tikslą, slopinti pagundas. Vietoj šnekų reikia pradėti daryti.

Mokslininkai ir politikai stengiasi sudaryti sąlygas žmonėms sportuoti. Pavyzdžiui, skandinavai giriami už fizinio aktyvumo skatinimą. Jie veža vaikus į mokyklą autobusiukais, bet, likus trims kilometrams iki jos, paleidžia moksleivius, kad likusią dalį jie nueitų patys.

Gyvenau kaime, ir man autobusas būdavo šeštą, o pamokos prasidėdavo devintą valandą. Iki mokyklos buvo septyni kilometrai, ir į ją keliaudavau dviračiu arba slidėmis. Sportui reikia patrauklių sąlygų. Kauno ąžuolynas puikus, bet jam trūksta apšvietimo – žmonės neina į tokią vietą, kur jiems nėra patrauklu. Patrauklios sąlygos ir motyvuojantys aplinkiniai žmonės skatina pradėti sportuoti.