Regionas, kuriame žmonės teigia gyvenantys apie 150 metų: kokia tokio ilgaamžiškumo paslaptis?

Sklinda gandai, kad būtent ši vieta tapo įkvėpimu Šangrilai – Rojui žemėje, aprašytame garsiajame romane „Dingęs horizontas“.

Visgi, gyvenimas šiame rojaus kampelyje vakariečiams visai neprimintų to, kurį būtų galima pavadinti lengvu, nors ten viskas iš tiesų daug paprasčiau, rašo dailyhealthpost.com. Tad kur toji ilgaamžiškumo paslaptis?

Skiriasi gyvenimo būdas

Hunzos gyventojų mitybos pagrindas – klimato juostai būdingi augalai, pačių auginti vaisiai, daržovės, labai nedaug mėsos, pieno ir jogurto. Paprastai jie valgo du kartus per dieną – sočius pusryčius apie vidurdienį, o nusileidus saulei – gausią vakarienę.

Jų gyvenimo būdas – aktyvus. Gyvenvietėje mažai sėdimo darbo pozicijų, beveik nėra mobiliųjų telefonų. Joje taip pat beveik nepasitaiko susirgimų, smurto ar nusikalstamumo atvejų.

Dienos čia leidžiamos ūkininkaujant, prižiūrint gyvulius, daržus, rūpinantis vaikais, namais, dalyvaujant įvairiuose bendruomenės susitikimuose, sportiniuose žaidimuose.

Hunzos vaikai yra labiausiai išsilavinę visame Pakistane. Be to, nuo mažumės jie mokomi tikrųjų vertybių, teigiančių, kad gyvenime svarbiausia yra šeima bei bendruomenė.

Tai, kad jų laimės suvokimas smarkiai skiriasi nuo vakarietiško įrodo ir tai, jog slėnio gyventojai jaučiasi iš tiesų laimingi ir patenkinti savo gyvenimu, nors bedarbystės lygis gyvenvietėje sieka 90 proc.

Tuo tarpu Vakaruose sėkmė darbovietėje dažniausiai yra tiesiogiai proporcinga jų bendrai laimei.

Gyvenimo trukmė sociologus stebina jau seniai

Kaip jau minėjome, tvirtinama, kad vidutinė Hunzos slėnio gyvenimo trukmė siekia net 120 metų, o kai kurie iš jų nugyveno net 150 metų. Negana to, teigiama, kad dėl šios priežasties, yra vietinių moterų, kurios vaikus gimdo įkopusios ir į septintąją dešimtį.

Patikrinti tokius faktus šioje skurdžioje provincijoje gana sudėtinga, tačiau sveiko gyvenimo būdo entuziastai įsitikinę, kad tai tiesa. Mat jų nuomone, nors tai ir atrodo keista, derėtų nepamiršti, jog jų 60 atitinka Vakarų gyventojo 40.

Neabejotinai su laiku daugės šio nuostabaus slėnio antropologinių tyrimų, kurių metu aiškės ar tikrai šie teiginiai sutampa su realybe ir kaip gi yra iš tikrųjų.

Hunzos gyventojai yra teigiamai nusiteikę, harmoningai gyvenantys su gamta. Jie taip pat neturi baimių, tačiau tai pernelyg nestebina – kai esi sveikas, o (beveik) laukinė gamta yra tavo namai, nerimui vietos nebelieka.

Be to, jų kultūrai nesvetimas badavimas. Taip yra todėl, kad pagrindinis šių žmonių maistas yra abrikosai, kurių slėnyje auga daugiau nei 50 rūšių. Kai vaisiai prinoksta, maistui yra panaudojamas kiekvienas abrikoso gabalėlis, nepaliekant nei vieno vaisiaus. Kai kurie yra suvalgomi švieži, o kiti sudžiovinami žiemai.

Atsargoms baigiantis, tenka ir pabadauti. Vis dėlto, abrikosų maistingumas iš tiesų stebina – juose gausu antioksidantų karotenoidų, beta-karotenų (vitamino A), B ir C vitaminų, geležies, magnio, kalcio, cinko, kalio bei skaidulų. Jų kauliukuose esančiose sėklose nemažai medžiagos, vadinamos vitaminu B17 ir neva užkertančios kelią vėžiui. Kaip ten yra iš tikrųjų, sunku kažką teigti, mat su B17 yra daug dviprasmiškos informacijos (skaitykite plačiau „Vitaminas B17“, arba mitas apie vaistą nuo vėžio).

Taip pat, tradicinis gėrimas, raudonėliu kvepiančio augalo tumuru arbata, yra vartojamas badavimo laikotarpiu. Jis sureguliuoja gliukozės kiekį kraujyje bei turi spazmus atpalaiduojančių savybių. Hunzos gyventojai panaudoja kiekvieną šio augalo dalį. Jo žievė panaudojama valyti dantis, vaisiai ir sėklos skiriamos karščiavimui gydyti, be to, dėl stipraus aromato, jų nuoviras tinka iš žarnyno pašalinti askaridėms.

Vaisių ekstraktas taip pat naudojamas dantų problemoms gydyti, o iš jų padarytas losjonas – niežams malšinti. Taip pat, eterinis augalo aliejus turi antiseptinių, ezinfekuojančių savybių bei yra naudojamas vietoje dezodoranto.

Priežasčių, kodėl slėnio gyventojai – ilgaamžiai, gausu

Taigi, įvertinus visas aplinkybes, darosi aišku, kodėl slėnio gyventojai gyvena ilgai, net jei tiksliai ir sunku pasakyti, kaip ilgai. Jų maisto neteršia jokie chemikalai: daržovės ir vaisiai yra tręšiami natūraliomis priemonėmis, o atitekantis vanduo – ledynų tirpsmo.

Vaikai yra išsilavinę, aktyvūs bei prižiūrimi tėvų. Jie nežino, ką reiškia sėdėti ir dienų dienas žaisti kompiuteriu ar valgyti bulvių traškučius. Be to, jeigu rimtai nesuserga, jie nėra skiepijami.

Hunzos gyventojų bendruomenės yra susietos itin artimais ryšiais, todėl žmonės nepatiria vienatvės, depresijos. Jie visuomet jaučia šeimos narių bei draugų palaikymą. Ten taip pat neegzistuoja smurtas, gaujos ar ginklai.

Kadangi maisto nėra ypač daug, jie valgo tik būtiną normą, taigi, nekenčia nuo nutukimo. Be to, maistu dalinasi su kitais.

Nors tikram vakariečiui gali atrodyti, kad slėnio gyventojai gyvena skurdžiai, jų gyvenimo kokybės, sveikatos, laimės lygis bei gyvenimo trukmė įrodo priešingai. Tai verčia susimąstyti – juk Hunzos gyventojų gyvenimo būdas yra visiška priešingybė vakarietiškajam.