Vienintelis privatus poligrafologas Lietuvoje paaiškino, kaip akimirksniu atskirti melagį: melo požymių reikia ieškoti visai kitur nei manome

„Melagių gaudytojas“, – taip jis save pristatė „Litexpo“ parodų rūmuose vykusioje parodoje „Studijos 2017“, kur skaitė pranešimą „Įdomi teisė: kriminalistai žino 14 melo atpažinimo būdų. Kelis iš jų žinai Tu ir Tavo tėvai?“. Anksčiau V. Saldžiūnas yra dirbęs ir Vadovybės apsaugos departamente (VAD), tačiau dabar jis – privatus specialistas, sprendžiantis ir partnerio neištikimybę įtariančių sutuoktinių, ir kliento nekaltumą bandančių įrodyti advokatų, ir į nepavydėtinas situacijas patekusių asmenų dilemas. Su poligrafu dažniausiai dirbantis tyrėjas pranešimo metu įvardijo ir kitus būdus, kurie gali padėti atskirti, kad prieš Jūsų akis – melagis.

Ką išduoda kūno kalba: raudonuoja po nosimi ir akimis

Pirma, tai kūno kalba. Nors tam tikrus plačiai skelbiamus dalykus, esą išduodančius melą, pavyzdžiui, ar asmuo ėmė aktyviau prakaituoti, pastebėti plika akimi gali būti sunku, tačiau yra ir detalių, galinčių išduoti, kad asmuo sako netiesą. „Kūno kalba daug pasako ir apie žmonių santykius – ne tik apie melą: ar jis jaučiasi saugiai, ar jam malonu.

Yra tokie aspektai kaip galvos nuleidimas ir panašiai. Be to, jei raustama, dažniausiai meluojant raudonuoja ne ausys (kaip gal sakydavo tėvai), o po nosimi arba po akimis“, – į ką atkreipti dėmesį, mokė V. Saldžiūnas. Kūno kalbos atpažinimo metodiką, neslėpė jis, melą tyrinėjantiems specialistams reikia išmanyti, tačiau tai, pripažino, nėra visiškai patikimas rodiklis. „Tai nepatikimas būdas atpažinti gerus ar patologinius melagius. Profesionalus melagis, kai meluoja, žiūri tiesiai savo pašnekovui į akis, kontroliuoja, kokia jo reakcija, kokius kitus veiksmus darys“, – pasakojo pranešėjas.

Ragina nepasitikėti populiariais vadovėliais

Nesusigundyti V. Saldžiūnas pataria ir populiariomis knygomis ar vadovėliais, kurie kūno kalbą esą nagrinėja. Specialisto teigimu, paprastai jų kokybė nėra gera. Pirma, dėl to, kad neretai tai vertiniai kita kalba pateiktos informacijos.

Antra, fizinė raiška daug priklauso nuo tautos, giminės, šeimos ypatybių. Kaip vieną tai įrodančių pavyzdžių pranešėjas įvardijo praeityje paplitusį elgesį Bulgarijoje. „Kažkada Bulgarijoje sakydami „ne“ žmonės galvą kilnodavo aukštyn žemyn, o „taip“ – sukiodavo į šonus. Dabar taip nebesielgiama, tačiau prieš maždaug 20 metų bulgarai tą darydavo“, – kad galime būti lengvai suklaidinti, pabrėžė V. Saldžiūnas.

Kodėl tikrinant dėl melo daromi įrašai?

Tiesa, jis pagyrė serialą „Melo teoriją“, kuriame, pranešėjo teigimu, gana tiksliai parodyta viena melo atskyrimo metodikų – veido mikro išraiškų stebėjimas. „Jos yra labai trumpos. Jei norėtumėte tyčia padaryti, per tokį patį laiką to nepavyktų atlikti, jos automatiškai ilgėja. Tačiau dėl to ir specialistams labai sunku plika akimi ypatybes pastebėti.

Todėl dažniausiai apklausiami asmenys yra filmuojami, o po to jau sėdima, peržiūrima, analizuojama“, – kaip vyksta jo profesijos atstovų darbas, pasakojo V. Saldžiūnas. Tačiau, pasirodo, šablonų, kurios mimikos išduoda, kad asmuo galbūt meluoja, taip paprastai išskirti negalima. „Reikia žiūrėti į visumą. Jei emocija yra nesavalaikė ar dar kas nors, specialistas gali konstatuoti, kad tuo metu žmogus patiria stresą, o tai gali rodyti, kad jis meluoja. Mano nuomone, tai visai neblogas metodas, savo praktikoje esu naudojęs ir gana vykusiai“, – tikino jis.

Pranoko ir prietaisą: buvo paprašyta parodyti, kuris pareigūnas slepia „Viagrą“

V. Saldžiūnas prisiminė lankęsis Varšuvoje, kur su draugu dalyvavo melo detekcija užsiimantiems specialistams skirtoje konferencijoje. Ten pirmą kartą jis pasakojo pamatęs ir balso peripetijoms įvertinti naudojamą aparatą. „Po visų teorinių išvedžiojimų pranešėjas nusprendė padaryti ir eksperimentą. 5 policininkai išėjo už mūsų salės durų ir vienas jų, jiems buvo įteikta „Viagros“ tablečių, turėjo įsidėti į kišenę.

Kai jie grįžo, specialistas įjungė balso detektorių ir kiekvienam policininkų uždavinėjo klausimus. Aš lenkiškai šiek tiek suprantu, bet ne viską, mano kolega – ne, trumpai tariant, mums pasidarė kiek nuobodu ten kelintą valandą sėdėti ir klausytis, todėl ėmiau tuos pareigūnus stebėti“, – sakė V. Saldžiūnas. Jis aiškino nusprendęs išsiaiškinti, kuris jų turi tabletes, stebėdamas pareigūnų veidus. „Man į akis krito tam tikros vieno žmogaus mikroišraiškos, pradėjau jį erzinti.

Galiausiai vadovaujantis manęs paklausė, ar žinau, kuris policininkų turi tabletes, atsakiau: „Taip“. Eksperimentas baigėsi, ėmėme laukti, ką parodys balso detektorius, tačiau kažkas nesuveikė, technika, būna. Tuomet man liepė pasakyti, kuris tabletes turėjo. Buvau teisus – būtent tas pareigūnas iš kišenės išsitraukė „Viagrą“. Stipriai rizikavau, bet Lietuvos, taip sakant, neapvyliau ir parodžiau, kad galima ir be balso detektoriaus nustatyti kaltininką“, – aiškino pranešėjas.

Patarė dėmesį atkreipti 3 zonas

Tąkart jis pasakojo stebėjęs apklausiamų asmenų išraiškas ne tik tuomet, kai jiems užduodami klausimai, bet ir kai klausinėjama buvo kolegų. „Apklausiantis uždavinėjo klausimus ir ties vardu „Petras“ kitų apklaustųjų išraiškos kiek pasikeisdavo. Po to ėmiau stebėti ir patį Petrą“, – tikino V. Saldžiūnas. Norintiems paeksperimentuoti jis patarė stebėti 3 veido zonas – akių, nosies ir lūpų.

Metodas, populiarus Rusijoje: kaip atskiria teroristus

Savo ruožtu Rusijoje, pranešėjo teigimu, populiarus ir kitas melo išaiškinimo metodas. V. Saldžiūnas jį vadino kompiuterinės psichosemantikos – 25 kadro efektu. „Jei žiūrite televizorių, matote 24 kadrus, tačiau, pasirodo, mūsų protas sugeba nesąmoningai fiksuoti ir kas rodoma 25 kadru. Tuo paremtas ir tyrimo principas. Žmogui atrodo, kad jam užduodami klausimai, į juos jis atsako, tačiau iš tikrųjų už viso to yra ir 25 kadras – ar teroristinis vaizdelis, ar susijęs su narkotikais, kitu.

Paskui kompiuteris skaičiuoja, daro išvadas. Tai nėra labai patikima, tačiau Maskvos Domodevo oro uoste šis būdas naudojamas bandant atskirti teroristus“, – atskleidė V. Saldžiūnas. Europos sąjungos šalyse, jo teigimu, praktiškai nenaudojami tik 3 melo tyrimo būdai: tiesos eliksyrai, hipnozė ir neurolingvistinis programavimas. „Tačiau pastarąjį dalyką Lietuvoje naudoja romai. Tai būdas įkalbėti žmogų. Jie nemoksliškai tai daro, bet iš kartos į kartą perduoda.

Tuo metu Rusijoje neurolingvistinį programavimą naudoja ir spec. tarnybos“, – aiškino pranešėjas. Pasak V. Saldžiūno, serumai ir hipnozė laikomi gana nepatikimais būdais, nes jie atpalaiduoja smegenis, o tai įtaką daro ir jų dalims, atsakingoms už fantazijas. Todėl tai, ką žmogus pasako apsvaigintas, gali būti ir tiesa, ir, pavyzdžiui, sapno motyvas.

Modernūs metodai

Kai kurie mokslininkai, analizuojantys melą, V. Saldžiūno teigimu, labai giria elektroencefalografiją – šio tyrimo metu registruojama elektrinė smegenų veikla. „Ant galvos uždedamas aparatas panašus į šalmą, yra elektrodai, impulsus kompiuteris skaičiuoja, ypač po 300 milisekundžių labai svarbu, būna tokie pakitimai. Tačiau, turiu pasakyti, dėl įvairių priežasčių – mirksėjimo, kitų trukdžių – nelabai veikiantis metodas“, – dėstė V. Saldžiūnas.

Kaip kitą modernų tiesios išaiškinimo metodą jis pristatė ir akių vyzdžių dinamiką. Viename Lietuvos universitetų, pasakojo pranešėjas, yra įrenginys, kurį įjungus rodomi vaizdai – jei jie yra anksčiau matyti, vyzdžių dinamika, mirktelėjimas fiksuojamas kitoks. „Kitas būdas – lazerinė doplerometrija. Principas toks – su lazeriu pataikoma žmogui į kraujagyslę ir atsispindėjęs spindulys matuojamas imtuvu.

Pagal abiejų bangų greičių skirtumą galima išmatuoti, kaip pulsuoja žmogaus širdis. Tačiau, galima suprasti, kas sudėtinga, žmogus juda, o matuoti dinamikoje nėra lengva“, – dar vieną „mokslininkų žaisliuką“ įvardijo pranešėjas. Parodyti, ar žmogus meluoja, gali ir termografija – kai žiūrima, kurios asmens kūno vietos labiau šyla, arba magnetinis rezonansas. Tiesa, pastarasis būdas labai brangus.

Anksčiau gelbėdavo miltai arba asilas

Pasak V. Saldžiūno, bene seniausiais melo atpažinimo būdas, kuris naudojamas buvo dar kone prieš 2 tūkst. metų, vadinamas „Ryžių miltų“. Įtariamiesiems miltai būdavo įdedami į burną, o po to buvo paprašoma juos išspjauti. „Kuris nesugebėdavo išspjauti – to nepadarydavo, nes dėl streso seilės blogai išsiskiria –, būdavo laikomas melagiu“, – pasakojo pranešėjas.

Tačiau jo mėgiamiausia senovinė netiesios nustatymo technika, juokavo V. Saldžiūnas, asilo testas. „Klasikinis atvejis toks – tame kaimelyje, aūle, yra 5 berniūkščiai, kurie įtariami nuskriaudę vieną mergaitę. Žiniuonis juos pasikviečia ir sako: „Yra tvartelis, jame stovi asilas. Kiekvienas Jūsų įeis į vidų ir timptelės jį už uodegos. Jei asilas subliaus, reiškia, esi melagis“.

Visi jaunuoliai padaro tai, asilas nebliauna. Kaip čia yra? Tuomet žiniuonis prašo visiems parodyti savo delnus. Keturių iš jų delnai juodi, vieno balti. Ką tai reiškia? Jis ištepė asilui uodegą suodžiais, o tas, kuris bijojo, kad gyvulys nesubliautų, už uodegos nepatempė. Vienas senovinių puikiai veikiančių detektorių – dar ir šiandien kartais kai kurie specialistai šį principą panaudoja“, – pokštavo pranešėjas.

Įvardijo lemiantį veiksnį

Tiesa, V. Saldžiūnas pabrėžė, kad nėra vieno metodo, kuris 100 proc. patvirtintų, kad tai, ką girdime, yra melas. Be to, specialisto teigimu, labai svarbi įvykių, įrodymų ir aplinkybių visuma. „Lemiantis veiksnys – tyrimo metu žmogus būtinai turi jausti tam tikrą stresą, motyvaciją. Pavyzdžiui, kaip daromi eksperimentiniai tyrimai Europos universitetuose? Pažadama tam tikra suma pinigų tikrinamam, jei pavyks apgauti. Kaip tiriami nusikaltimai?

Kaltasis jaudinasi, kad jo lauks bausmė. Šis stresas padeda išsiaiškinti ir kaltus, ir nekaltus, yra metodikos, kaip atskirti streso priežastį“, – pasakojo tyrėjas. Tiesa, savo įgūdžiais jis kone neabejoja. Tyrėjas prisiminė, kad kartą, kai jis buvo jau pakankamai žinomas Lietuvoje, apgavo vieną žurnalisčių, kad iš poligrafo duomenų nesuprato, kiek pinigų ji turi kišenėje tik tam, kad kiti patikėtų, kad galima aparatą apgauti.