Mokslininkai iš turgaus šluote šlavė supelijusius vaisius ir daržoves, o visa tai baigėsi amžiaus atradimu

1896 m. prancūzų gydytojas Ernestas Duchesne’as pastebėjo, kad tam tikras pelėsis naikina bakterijas.

Iš tiesų taip buvo atrastas pirmas efektyvus antibiotikas – penicilinas, tačiau tuo metu šis atradimas nebuvo tinkamai įvertintas ir įvardytas.

Tik po daugiau nei trijų dešimtmečių – 1928-aisiais – škotų biologas ir farmakologas Alexanderis Flemingas (1881–1955) suprato tikrąjį penicilino poveikį ir svarbą medicinai.

Flemingo atradimas buvo gana atsitiktinis. Grįžęs po 3 savaičių atostogų mokslininkas vieną iš laboratorijoje paliktų lėkštelių, kuriose buvo auginami stafilokokai, rado užterštą pelėjūno (Penicillium) genties pelėsinių grybelių kolonija.

Neįprasta buvo tai, kad aplink pelėsį buvo susidariusi plati zona, kurioje neaugo jokia bakterija. A. Flemingas padarė išvadą, kad pelėsis išskiria biologiškai aktyvią medžiagą, stabdančią jų augimą.

Pelėjūno garbei ši antibakterinė medžiaga buvo pavadinta penicilinu. Tuo metu jos buvo dedama ant žaizdų, tačiau dėl nestabilios struktūros plačiau gydyti nebuvo naudojama.

1929-aisiais Flemingas apie antibakterinį penicilino poveikį paskelbė spaudoje, tačiau straipsnis nesulaukė dėmesio. Tik prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas privertė prisiminti jo tyrimus. Australų farmakologas Howardas Walteris Florey (1898–1968), senuose leidiniuose susiradęs A. Flemingo straipsnį, 1940 m. su kolega vokiečių biochemiku Ernstu Borisu Chainu (1906–1979) išskyrė gryną peniciliną.

1941 m. penicilinas pirmą kartą buvo suleistas žmogui ir pradėta jo gamyba.

Penicilinui gaminti reikėjo tinkamo pelėsio. Jo ieškoti buvo pasamdyta moteris, vardu Mary Hunt. Ji vaikščiodavo po turgų ir supirkinėdavo supelijusius vaisius ir daržoves. Ilgainiui turgaus prekeiviai ją pakrikštijo Supelijusia Mery. Supelijusios Mery surinkti produktai, ypač supeliję melionai, pasaulyje išgelbėjo daugybę gyvybių.

Už penicilino atradimą ir jo antibakterinių savybių įrodymą A. Flemingui kartu su E. B. Chainu ir H. W. Florey 1945 m. skirta Nobelio premija. Antibiotikų terminą 1942 m. pasiūlė iš Ukrainos kilęs JAV mikrobiologas Selmanas Abrahamas Waksmanas, atradęs antibiotiką nuo tuberkuliozės (už tai 1952 m. taip pat gavo Nobelio premiją).

Nors antibiotikai yra neginčijamas medicinos laimėjimas, jau pačiame pavadinime slypi ir neigiamos šių preparatų savybės. Iš graikų kalbos sudarytas žodis anti + biotikos reiškia „prieš gyvybę“ – antibiotikai veikia ne tik ligos sukėlėjus, bet ir visus organizme esančius mikroorganizmus, net ir tuos, kurie naudingi ir reikalingi žmogui.

Neracionalus antibiotikų vartojimas gali sukelti įvairių virškinamojo trakto veiklos sutrikimų, alerginę reakciją. Ilgalaikis antimikrobinių preparatų vartojimas skatina bakterijas evoliucionuoti, o tai reiškia, kad ilgainiui jos tampa atsparios antibiotikams. Mokslininkai turi kurti vis naujas antibiotikų rūšis ir tai panašu į nuolatines varžybas su bakterijomis.

Nors Lietuvoje antibiotikai parduodami tik pateikus gydytojo išrašytą receptą, neretai šių preparatų skolinamasi iš artimųjų, draugų ar pažįstamo vaistininko. Kaip dauguma europiečių, didžioji dalis lietuvių klaidingai mano, kad antibiotikai gydo ir virusines ligas, todėl juos vartoja per dažnai ir netikslingai, pavyzdžiui, peršalę ar susirgę gripu.