Mokslas meta iššūkį mirčiai: mirtis - tai ne gamtos dėsnis, todėl ją įveikti galima!

Senėjimas – dėsnis ar idėja?

Senėjimo neišvengiamumas gali būti ne daugiau nei dar viena biologinė teorija, kurią pačią mokslo pažanga netrukus išleis į užtarnautą poilsį. Kai kurie mokslininkai teigia, kad ilgaamžiškumas yra socialinis konceptas, kurio nebebūtina laikyti nepajudinamu gamtos dėsniu, o veikiau tokiu, kurį galime perrašyti savo naudai.

Įvairių sričių – nuo genetikos iki dirbtinio intelekto (DI) – tyrėjai darbuojasi, siekdami ateities, kai savo ne itin protingus poelgius nustosime teisinti „amžiaus vidurio krize“ (iš kitos pusės, argi būna netinkamas laikas įsigyti „Porsche“?).

Nors buvo iškelta daugybė Giltinės išvengimo planų, daugelis dabar vystomų strategijų priklauso vienai iš dviejų sričių: biomedicinos arba technologijų.

Biologijos gerinimas

Norėdami laimėti biologinį mūšį prieš mirtį, pirmiausia privalome suprasti savo priešą. Senėjimas prasideda ląsteliniu lygiu. Ląstelėms dalijantis, jų DNR ir funkcionalumas pamažu ỹra, jos tampa lengviau pažeidžiamos ir lengviau suserga. 

Mokslininkai ilgai tikėjosi, kad senėjimo sustabdymo raktas glūdi telomerose, bet šie mūsų DNR saugantys „antgaliai“ pasirodė esantys sudėtingesni nei manyta iš pradžių.

Kai biologai išsiaiškino, kad gyvenant telomeros dyla, jie iškėlė mintį, kad šių apsauginių DNR atkarpų pailginimas galėtų prailginti gyvenimą – gal netgi neribotai. Bet vėliau paaiškėjo, kad telomerų ilgį reguliuoja daug procesų, nes per ilgos telomeros gali sukelti neigiamų pasekmių, pavyzdžiui, vėžį. 

Daug laboratorijų visame pasaulyje tiria telomerų ilginimo ir trumpinimo molekulinius mechanizmus. Taip siekiama išsiaiškinti, ar juos galima pakeisti taip, kad telomeros būtų tinkamo ilgio – nei per ilgos, nei per trumpos.

Genetinio redagavimo technologija dabar smarkiai patobulėjo. Naudodami revoliuciją sukėlusią DNR redagavimo, CRISPR/Cas9 techniką, mokslininkai gali tiksliai atlikti gyvas žinduolių ląsteles ir jiems netgi pavyko išgydyti vėžį mergaitei. Šio įrankio pritaikymo sritis tokia plati, kad tyrėjai metodo pavadinimą netgi pradėjo naudoti kaip veiksmažodį – „CRISPR it!“ (kas sakė, kas mokslininkai neturi humoro jausmo?).

Genų inžinerija tėra tik vienas iš daugelio medicinos pasiekimų, naudojamų mūsų gyvenimo ilginimui. Tačiau kai kas žmogaus kūną vertina veikiau kaip talpą, kurią reikia ne taisyti, o pakeisti.

Virtualusis nemirtingumas

Technologijos tapo integruota šiuolaikinio gyvenimo ir, tam tikra prasme, jos naudotojų dalimi. O tobulėjant virtualių smegenų modeliavimui ir DI dizainui, daugeliui kyla klausimas, kada virtuali realybė taps… realybe?

Galime sukurti serverius – ir netgi mechaninius kūnus – kurie veiks daug ilgiau nei dabartiniai mūsų kūnai. O robotizuoti kūnai galėtų išverti daug įvairesnes sąlygas, nei dabartiniai gležni mūsų kūneliai. Jau vien kalbant apie kosmines keliones, kurti erdvėlaivius, kuriuose nereikėtų užtikrinti maisto, vandens ar atmosferos, būtų daug paprasčiau. O ir kelionės į kitą pasaulį trukmė nebebūtų svarbi — nė hibernacijos kamerų nereikėtų!

Kol kai kas žmonijos išsaugojimo už žmogaus kūno ribų idėją atmeta, pavyzdžiui, Elonas Muskas žengia link potencialaus žmogaus ir mašinos susijungimo. E.Muskas pareiškė, kad artimoje ateityje jis parodys nervinį tinklą, įrenginį, galintį patobulinti smegenis ir augti kartu su jomis. Kai tik galėsime su kompiuteriais bendrauti betarpiškai, gali būti, galėsime juose saugoti ir savo protus.

Tokie vizionieriai, kaip E.Muskas, drauge su kitomis nemirtingumo ieškančiomis kompanijomis, verčia mus permąstyti savo pačių mirtingumą: koks gi būtų gyvenimas, atsisveikinus su mirtimi? Kokią kainą sutiktume mokėti už papildomą gyvenimo šimtmetį? O už 1 000 metų? Ir jei taip nutiks, ką reikš buvimas žmogumi?

Jei technologijos ir toliau vystysis tokiu tempu, atsakymus į šiuos klausimus gali tekti pateikti anksčiau, nei manome.

Pagal Futurism.com inf. parengė Vytautas Povilaitis.