Lietuviškas stebuklas, apie kurį nieko nežinome ir visai nevertiname: gydo nuo kojų pirštų iki plaukų galiukų

Į au­gi­mo są­ly­goms ne­reik­lias, la­bai pla­čiai pa­pli­tu­sias kiaul­pie­nes dau­ge­lis vis dar žiū­ri kaip į piktžo­les, nors ir yra gir­dė­ję apie ver­tin­gą­sias jų sa­vy­bes.

M. La­sins­ko nuo­mo­ne, tik­riau­siai to­dėl, kad kai gy­ve­ni­me tu­ri­me kaž­ko daug, to daž­niau­siai ne­verti­na­me. Taip ir su kiaul­pie­nė­mis, jų tu­ri­me la­bai daug, tie­siog po ko­jo­mis – vi­sur aps­tu, to­dėl mums at­ro­do, kad jos ne­ga­li bū­ti stebuk­lin­gos ir ieš­ko­me žen­še­nių ar ki­tų au­ga­lų, par­vež­tų iš kuo to­li­mes­nių pa­sau­lio kam­pe­lių. Ma­no­me, kad jie mums pa­dės la­biau nei sa­vos žo­le­lės.

„Jei gi­mė­me čia, tai ir mais­to, ir vais­to yra duo­ta čia pat, to­dėl la­biau vertinki­me, ką tu­ri­me sa­va­me krašte“, – pa­brė­žė M. La­sins­kas.

Lai­kas rink­ti

Anot žo­li­nin­ko, kiaul­pie­nių šak­nys ren­ka­mos anks­ti pa­va­sa­rį – ko­vą ir balandžio pra­džio­je ar­ba vė­lai rude­nį (spa­lio, lap­kri­čio mė­ne­siais), tuo­met jos tu­ri dau­giau­sia nau­din­gų me­džia­gų.

„Kai kiaul­pie­nių la­pai pa­au­ga, tam­pa di­des­ni, šak­nų jau ne­ka­sa­me, o renkame la­pus sa­lo­toms, prieskoniams, ar­ba­toms, dar vė­liau – ko­tus ir žiedus (kaip vi­ta­mi­nų šal­ti­nį, kaip ke­pe­nų veik­lą ge­ri­nan­čią ar­ba­tą)“, – aiškino M. La­sins­kas.

Kiaul­pie­nes rei­kia rink­ti šva­rio­je vie­to­je. Der­lin­ges­nė­je že­mė­je jos bū­na dides­nės, bet tin­ka ir lau­kuo­se esan­čios ma­žes­nės šak­ne­lės. Iš­kas­tas šaknis nu­plau­na­me, nu­švei­čia­me su ašt­res­ne kem­pi­nė­le, supjaus­to­me 0,5–1 cm ilgio ga­ba­liu­kais. Džio­vin­ti rei­kia 40–60 laips­nių tem­pe­ra­tū­ro­je. Kuo ji žemesnė, tuo ge­riau, tik il­giau džius.

Iš­džio­vin­tas kiaul­pie­nes rei­kė­tų lai­ky­ti vė­sio­je sau­so­je vie­to­je po­pie­ri­niuo­se mai­še­liuo­se ar dė­žu­tė­se. Jos sa­vo vais­ti­nių sa­vy­bių ne­pra­ran­da ke­le­rius metus.

Kiaul­pie­nės ne tik vie­nos ge­riau­sių vais­ta­žo­lių Lie­tu­vo­je, bet ir la­bai ver­ti­na­mos vi­sa­me pa­sau­ly­je. Jų nau­da be­ga­li­nė, nes vei­kia vi­są or­ga­niz­mą: nuo ko­jų pirš­tų iki plau­kų ga­liu­kų. Ge­ri­na ke­pe­nų, žar­ny­no, ka­sos veik­lą, at­min­tį, ma­ži­na cho­les­te­ro­lio kie­kį, re­gu­liuo­ja svo­rį, stip­ri­na ner­vų sis­te­mą ir pa­de­da nuo vi­so­kių ki­tų ne­ga­la­vi­mų.

Liau­dies me­di­ci­no­je var­to­ja­mi eks­trak­tai, trauk­ti­nės ir už­pi­lai, ga­mi­na­mi iš kiaul­pie­nių šak­nų.

Pie­nė­se daug vi­ta­mi­nų A, B, C ir E, taip pat ka­lio, nat­rio, man­ga­no, aliu­mi­nio, ge­le­žies, va­rio, kal­cio. Gal­būt to­dėl jos iš se­nų lai­kų va­di­na­mos gy­vy­bės eliksy­ru.

Pa­si­ga­min­ki­te kiaul­pie­nių „ma­ka­ro­nų“

„Džio­vin­tus šak­nų ga­ba­liu­kus ga­li­ma kram­ty­ti, su­si­mal­ti kaip prie­sko­nį, da­ry­ti ar­ba­tas. Žie­dus taip pat ga­li­ma tie­siog kram­ty­ti. Gur­ma­nai ga­li pa­ska­nau­ti iš kiaul­pie­nių ko­tų pa­si­da­ry­tų „ma­ka­ro­nų“ pa­gal Danu­tę Kun­čie­nę („Žo­lin­čių aka­de­mi­jos“ pre­zi­den­tė).

Juos ga­min­ti rei­kė­tų taip: ko­te­lius su­pjaus­ty­ti no­ri­mo il­gio ga­ba­lė­liais, už­pil­ti rau­gin­tų ko­pūs­tų sun­ka ir įdė­ti me­daus pa­gal sko­nį. Vis­ką iš­mai­šy­ti, pa­lai­ky­ti apie 1 va­lan­dą ir ska­nau­ti kiaul­pie­nių „ma­ka­ro­nus“.

Iš kiaul­pie­nių ga­li­ma pa­si­da­ry­ti ir ka­vos. Iš­džio­vin­tus šak­nų ga­ba­lė­lius suber­ti į kep­tu­vę ir be alie­jaus, jo­kių ki­tų rie­ba­lų pa­skru­din­ti, kol pa­tam­sės. Jei sil­pniau pa­skru­din­si­te, iš­eis ka­ka­va, o la­biau pa­ke­pi­nę gau­si­te ka­vą. Reikės tik su­mal­ti ir už­pli­ky­ti van­de­niu“, – pa­sa­ko­jo M. La­sins­kas.

Anot žo­li­nin­ko, dau­ge­lis ne­ži­no, kuo kiaul­pie­nė (lot. Ta­ra­xa­cum of­fi­ci­na­le) skiria­si nuo pie­nės (Son­chus ar­ven­sis). Ogi tuo, kad kiaul­pie­nė at­si­ran­da pirmo­ji – anks­ti pa­va­sa­rį, jų žie­dais gel­to­nuo­ja vi­si lau­kai ir ji tu­ri tik vie­ną ko­te­lį, tik vie­ną gal­ve­lę. Pie­nių at­si­ran­da ge­ro­kai vė­liau, va­sa­ros vi­du­ry­je, lie­pos mėne­sį, jos yra aukš­tes­nės, grakš­tes­nės, ant vie­no ko­te­lio su­krau­na ke­lias gal­ve­les ir žy­di vi­są vasarą. Jų ne tiek daug kaip kiaul­pie­nių. Dažniausiai mes nau­do­ja­me kiaul­pie­nes, o pie­nes ga­na re­tai.

„Kiaul­pie­nių žie­dai pri­me­na sau­lu­tes, Die­vas mums jas nu­lei­do ant že­mės, kad ei­da­mi pa­ma­ty­tu­me, ko­kia gra­ži yra kiaul­pie­nė, o pa­kė­lę akis į dan­gų iš­vys­tu­me tik­ros sau­lės gro­žį. Kai kiaul­pie­nė pa­virs­ta pū­kais – pri­me­na mė­nu­lį. Štai ko­kia ste­buk­lin­ga kiaul­pie­nė“, – tei­gė M. La­sins­kas.