Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Žmogus ir medicina |
Žmonės žudosi iš kančios, iš nepakeliamo skausmo, tačiau intensyviausias šios krizės momentas trunka neilgai. Jei pavyktų tuo metu suteikti pagalbą, žmogus būtų išgelbėtas. Tokią išvadą padarė Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto lektorė psichologijos mokslų daktarė Jurgita Rimkevičienė (29 m.). Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą! Savižudybių tyrimai mokslininkę nuvedė net iki Australijos. Pusketvirtų metų praleidusi Brisbane, uostamiestyje rytinėje Australijoje, kur apsigynė disertaciją, J. Rimkevičienė pernai balandį grįžo į Vilnių. Impulsyvumo ir įvairių aplinkybių poveikį savižudybėms tyrinėjusi mokslininkė stengėsi išsiaiškinti, kas vyksta tuomet, kai žmogus apsisprendžia nusižudyti, ir kodėl kai kuriais atvejais tai įvyksta, atrodytų, staiga ir netikėtai. Pritaikiusi laiko juostos metodą lietuvė tolimojoje Australijoje tyrinėjo 18–35 metų žmones, kurie žalojo save ar ketino pasitraukti iš gyvenimo. Mokslininkei pavyko pasikalbėti su 50 asmenų, kuriems pagalba buvo teikiama keliose ligoninėse. Atostogų rojumi vadinama Australija iš pradžių stebino Jurgitą savo gamtos grožiu. Laimėjusi stipendiją doktorantūrai lietuvė atsidūrė Australijos savižudybių tyrimų ir prevencijos institute. Jos patirtis paneigė kai kuriuos stereotipus apie šią šalį. „Nėra taip, kad Australija būtų vien paplūdimių rojus. Šioje šalyje taip pat žudosi žmonės. Kančia yra visur panaši, nesvarbu, ar iš gyvenimo norėtų pasitraukti lietuvis, ar australas. Bet iš australų pagalbos sistemos tikrai yra ko pasimokyti“, – pasako jo mokslininkė. Žaliuoju vadinamame žemyne žmonės pasitraukia iš gyvenimo pustrečio karto rečiau nei mūsų šalyje. 2015 metais Lietuvoje 100 tūkstančių gyventojų teko 30,8 savižudybės atvejo, o Australijoje šis rodiklis siekė 12,6. Gyvendama Brisbane psichologė pastebėjo, kad čia kur kas atviriau kalbama apie savižudybę. Jei žmogus galvoja apie tai, jis gali ateiti į bet kurios ligoninės priėmimo skyrių, kur jam bus suteikta ir psichologinė pagalba. Dėl šių galimybių australai kur kas anksčiau sulaukia kvalifikuotos pagalbos, o Lietuvoje šis klausimas sprendžiamas sudėtingiau. Gerai anglų kalbą mokančiai J.Rimkevičienei nebuvo sunku prakalbinti jaunuosius australus. Kur kas sudėtingiau lietuvei buvo nuolat priminti australų medikams, kad ji rašo mokslinį darbą, todėl norėtų pabendrauti su jų pacientais. Australijoje kur kas mažesnį psichologinį spaudimą jaučia ir tie žmonės, kurie prarado savo artimuosius dėl savižudybės. Pavyzdžiui, netekusi sūnaus viena moteris sugebėjo parašyti peticiją, surinkti parašus ir ją įteikti vienos Australijos valstijos ministrui. Tokiu būdu sielvarto apimta motina stengėsi įtikinti politikus užtikrinti kokybiškesnę pagalbą ketinantiems nusižudyti asmenims. Šios moters balsas buvo išgirstas – skirtas finansavimas specialistams mokyti ir pagalbos teikimo tvarkai persvarstyti. Kitokios tradicijos susiklostė Lietuvoje, kur žmonės dar jaučia kaltę ar didelę gėdą, jeigu jų šeimos narys pakėlė prieš save ranką. Artimieji užsisklendžia savyje, atitolsta nuo asmenų, kurie pažinojo nusižudžiusįjį, nes toks bendravimas gali darkart priminti netekties skausmą, o tai atrodo sunkiai pakeliama našta. Naujos iniciatyvos pradeda atsirasti ir Lietuvoje, pavyzdžiui, susibūrusi asociacija „Artimiems“ skatina visuomenę atviriau kalbėti apie šias problemas. Moksliniam darbui pasirinkusi temą apie savižudybę J. Rimkevičienė tyrimus pradėjo dar studijuodama psichologiją Vilniaus universitete. Tai nebuvo lengva tema. Daug jėgų ir drąsos psichologei suteikdavo tai, kad turintys ketinimų žudytis žmonės iš tikrųjų ieško atidaus pašnekovo, kuriam galėtų atsiverti. Po tokio pokalbio jiems palengvėja, tik bėda ta, kad ne visada atsiranda šalia toks klausytojas. J. Rimkevičienės tyrime Australijoje dalyvavo jauni žmonės iki 35 metų. „Iš tikrųjų nėra lengva suprasti, kaip žmogus atėjo iki savižudybės. Mano darbo tikslas buvo paaiškinti šį procesą“, – sakė psichologė. Jos mokslinio darbo išvados pravers medicinos psichologams ir Lietuvoje, nes jos padeda geriau suprasti skirtingus mėginimo nusižudyti aspektus, sujungtus mįslingu žodžių junginiu – „tai buvo impulsyvu“. Bendraudama su išgelbėtais po savižudybės žmonėmis vilnietė atkreipė dėmesį, kad kai kurie nesugebėjo paaiškinti savo neapdairaus poelgio. Mintys apie savižudybę dažniausiai bręsta pamažu, o apsisprendimas pasitraukti iš gyvenimo gali atrodyti impulsyvus, nesuderinamas su įprastu žmogaus elgesiu. Daug kas paaiškėtų, jei būtų įmanoma atsukti laiko juostą ir patyrinėti, kas tuo metu vyko. Tokį kelią pasirinkusi lietuvė kartu su pacientais analizavo jų gyvenimo istorijas, taip pat rėmėsi medicinos dokumentais. Apibendrinus duomenis net kai kuriems tyrimo dalyviams paaiškėjo – prieš mėginimą nusižudyti jie išgyveno daug sudėtingų įvykių ir labai kentėjo, todėl sprendimas nusižudyti neatsirado tarsi iš niekur. Patiems žmonėms būna sunku pastebėti, kaip tai, kas vyksta aplinkoje, susiję su tuo, kaip jie jaučiasi ir elgiasi. Intensyvios emocijos, stresas, kvaišinimasis svaigalais, narkotikais sutrikdo žmogaus gebėjimą pamatyti tai, kas vyksta jo sieloje, ir pamėginti sau padėti. Dažniausiai tokie žmonės atkakliai viską neigia sakydami, kad jiems „viskas gerai“, kol situacija pasidaro nepakeliama. Apnikti įkyrių, ilgai trunkančių minčių nusižudyti kai kurie žmonės griebiasi ne vieno bandymo pasitraukti iš gyvenimo. Ilgainiui jiems kelias iki savižudybės gali atrodyti įprastas, kuriuo nekart buvo žingsniuota. Tokių žmonių gyvenimas nėra lengvas, nes juos lydi daug sukrečiančių įvykių, netekčių, sudėtingų santykių. Prasidėjus krizei jiems būna sunku rasti išeitį, todėl pasirenka tai, ką jau kartą bandė, – mėgina nusižudyti. Gali atrodyti, kad savižudybę jie renkasi impulsyviai, iškart po kažkokio, mūsų akimis, „nerimto“ įvykio. Kad savižudybės grėsmė nebūtų taip arti, tokiems žmonėms reikia ilgalaikės pagalbos. Sprendimas nusižudyti beveik visada būna staigus, nors ir atsiranda po ilgos kančios, virtinės sunkių įvykių. Neretai mėginimas pasitraukti iš gyvenimo atrodo netikėtas kaip baliono sprogimas, nors balionas pūtėsi pamažu – kaupėsi sunkūs išgyvenimai. Psichologė J. Rimkevičienė aiškino, kad beveik neįmanoma žinoti, kada įvyks sprogimas. Kad balionas nesprogtų, įmanoma tam užkirsti kelią bet kuriuo metu – dalinantis sunkumais ir sulaukus pagalbos. Vilnietės tyrime nemažai dalyvavusių žmonių buvo atvirai kalbėję ir neslėpę nuo artimųjų, kad galvoja nusižudyti. Tačiau priežastinis ryšys tarp grasinimų žudytis ir nelaimės dažnai paaiškėja tada, kai medikai būna bejėgiai atgaivinti savižudį. Neretai tik tada, kai įvyksta nelaimė, nusižudžiusiojo artimieji ir draugai pradeda prisiminti, kad buvo kažkokių užuominų apie ketinimą žudytis. Pamatyti tokius ženklus lengviau tik atsigręžus į praeitį. Iki šiol Lietuvoje daugelis žmonių nežino, kaip atrodo savižudybės krizės ženklai ir kaip reikėtų į juos reaguoti. Ypač prastai jaučiasi tie žmonės, kurių šeimos narys nusižudė, nes jie save kaltina, kad kažko nepastebėjo, nepamatė, nors tai nėra lengva. „Jei žmogus pasidarė liūdnesnis, stengėsi susitvarkyti tam tikrus dalykus, pavyzdžiui, grąžino senas skolas, atsisveikino, išsiuntė atviruką su dviprasmišku užrašu, galime sakyti, kad tai buvo rimtas ženklas“, – priminė psichologė J. Rimkevičienė. Artėjančią savižudybę gali išduoti net žmogaus linksmumas, staiga pasikeitusi nuotaika, kai po sunkaus ir slogaus periodo ateina netikėtas palengvėjimas, nors nebuvo jokios aiškios priežasties. Iš tikrųjų gyvenime nėra taip, kad žmogus pultų staiga žudytis. Tikrieji ketinimai būna giliai užmaskuoti. Pavyzdžiui, žmogus tarsi atgyja, jam palengvėja, jis jaučiasi gerai, bet to priežastis gali būti ir tai, kad jis jau apsisprendė nusižudyti. Jam atrodo, kad jis rado būdą, kaip nutraukti kančią, todėl jaučiasi atsipalaidavęs, susitaikęs su likimu. Tokia ramybė gali būti apgaulinga. Daug atskleidė ir pernai Lietuvos sostinėje J.Rimkevičienės su kitais Vilniaus universiteto kolegomis atliktas tyrimas. Jame dalyvavo vilniečiai, kurių artimieji nusižudė. Dalį šių žmonių mokslininkams pavyko prakalbinti. Pastebėję savo artimųjų tam tikrus elgesio ir mąstymo pokyčius, jie prisipažino, kad nežinojo, kaip reaguoti, neįtarė, kad tai gali nuvesti iki savižudybės. „Jei daugiau žinotume, kaip atpažinti ketinimus nusižudyti, mums pavyktų išgelbėti daugiau gyvybių. Nereikia bijoti klausti žmogaus, kaip jis jaučiasi, ar galvoja apie savižudybę“, – priminė psichologė J. Rimkevičienė. Ženklai, išduodantys ketinimą nusižudyti
Ką daryti?Pasidomėkite, kaip žmogus jaučiasi, kas vyksta. Jei kyla įtarimų – tiesiai paklauskite apie savižudybę. Neskubėkite. Išklausykite, nenuvertinkite ketinimų ir situacijos rimtumo. Kartu su žmogumi kreipkitės pagalbos į specialistus. |