Smegenų skenavimas aptiko neįtikėtinus akupunktūros efektus - gali naikinti net pačią patalogijos priežastį ir tai nėra tik paprastas placebo?

Gydytojai Kinijoje adatas į pacientų odą smaigstė, taip siekdami atkurti gydančios „či energijos“ srautą, jau daugiau nei 4 000 metų. Kartais atrodo, kad tyrėjai Vakaruose šias praktikas ginčija jau irgi panašiai tiek laiko. Po daugiau nei 3 000 klinikinių akupunktūros tyrimų, daug mokslininkų yra įsitikinę, kad nepaisant, pacientų manymu, patiriamo pagerėjimo, visas šis reikalas paprasčiausiai yra itin įtikinamas placebo (pdf).

Bet gal skeptikai kažko nepastebi? Nenutrūkstantis neurobiologinių tyrimų srautas rodo, kad remiantis pacientų skausmo įvertinimais, akupunktūros bandymuose gali slypėti svarbūs smegenų pokyčiai.Kaip ir bandydami bet kokius vaistus, mokslininkai akupunktūros efektyvumą lygina su placebo – įtikimą, bet įtikimą imitaciją.

Metodų esama įvairių, bet dažniausiai adatos smeigiamos ne į akupunktūros taškus, ir naudojamos adatos, kurios neperduria odos. Taip siekiama įvertinti paciento tikėjimo gydymu teigiamą poveikį: vien manymas, kad skausmas sumažės gali paskatinti smegenis išskirti natūralias skausmą slopinančias medžiagas – endorfinus (opioidų tipas, chemiškai panašus į tokius nuskausminamuosius vaistus, kaip morfinas). Taip tikrinamas poveikis, kai pacientui skiriamas placebo ir kai skiriamas tikras vaistas: jei abi grupės deklaruoja tokį patį skausmo sumažėjimą, mokslininkai daro išvadą, kad tikrinamas gydymas neveikia.

Kai tokiu būdu tiriamas akupunktūros poveikis, jis būna vos didesnis, nei placebo, arba skirtumo neužfiksuojama visai.

Neurobiologai tyrė akupunktūros poveikį smegenims. Daugelis tyrimų aiškiai parodė, kad adatos įsmeigimo skausmas veikia smegenų aktyvumą, manoma, aktyvuodamas šalia akupunktūros taško einančius nervus. Įdomu, kad badymas adatomis, panašu, sumažina smegenų sričių, paprastai siejamų su skausmu, vadinamosios „skausmo matricos“, aktyvumą, sako Hugh MacPherson, tirianti akupunktūrą Yorko universitete.“ Užuot aktyvavusios skausmo matricą, adatos ją deaktyvuoja.“

Skeptikai teigia, kad tokie rezultatai nesvarbūs, nes klinikiniuose tyrimuose toks efektas neužfiksuotas. „Nieko keisto, jei badymas adatomis sukelia signalus smegenyse,“ sako Davidas Colquhounas, farmakologas iš Londono universiteto ir pagarsėjęs alternatyvios medicinos skeptikas. „Tai neparodo adatų naudos pacientams.“

Bet naujos kartos smegenų procesų tyrimai suponuoja, kad gal gi tyrėjai turėtų savo tikrinimo metodus patobulinti. Atlikti keli tyrimai, rodantys, kad netgi tada, kai akupunktūros ir placebo grupėse fiksuojamas panašus skausmo sumažėjimas, fiziniai gydymo efektai gali būti labai skirtingi.

Pavyzdžiui, Mičigano universiteto Ann Arbore neurobiologas Richardas Harrisas su kolegomis, skenuodami smegenis, tyrė, ar akupunktūra sukelia endorfinų išsiskyrimą taip pat, kaip ir placebo. Kenčiantiems nuo fibromialgijos – būsenos, charakterizuojamos lėtiniu, plačiai paplitusiu skausmu – pacientams jie atliko tikrą arba placebo akupunktūrą (naudodami įtraukiamas adatas ne akupunktūros taškuose), o tada atliko jų smegenų pozitronų emisijos tomografiją (PET). PET skenai tiesiogiai užfiksuoti endorfinų negali, bet geba aptikti opioidų receptorius, į kuriuos šios molekulės taikosi. Opioidų receptoriai yra ant smegenų nervų ląstelių paviršiaus. Kai endorfinai (ar kitos opioidų molekulės, tarkime, mofino) jas „užrakina“, ląstelės skausmo signalų siųsti nebegali. Harriso eksperimente laisvų, neužrakintų receptorių skaičiaus pacientų smegenyse sumažėjimas rodytų, kad buvo išskirtas endorfinas.

Po vienos akupunktūros sesijos, o taip pat po mėnesio trukmės gydymo, abi pacientų grupės pranešė apie panašų skausmo sumažėjimą. Placebo grupėje PET skenai išties užfiksavo mažiau laisvų opioidų receptorių smegenų srityse, siejamose su skausmo reguliavimu, kas rodo, kad jų skausmo pojūčio sumažėjimą sukėlė endorfinai. Tikros akupunktūros grupėje Harrisas tikėjosi išvysti kažką panašaus. „Tikėjausi, kad tikros ir netikros akupunktūros grupėse išvysime lygiai tą patį, arba gal akupunktūra bus geresnė,“ sako jis. Tačiau jis išvydo priešingą vaizdą. Per 45 akupunktūros sesijos minutes laisvų opioidų receptorių pacientų smegenyse nesumažėjo; jų smarkiai padaugėjo. „Buvau visiškai priblokštas,“ prisimena jis. Kad ir ką akupunktūra darė, ji veikė kitaip nei placebas.

Tai buvo pirmoji užuomina, kad pagrindinis bandymų su placebo kontrolės grupe principas – placebo efektas visada toks pats, nesvarbu, ar pacientui taikomas tikras ar netikras gydymas – gali būti klaidingas. „Skausmą kenčiančiųjų bendruomenė manė, kad į aktyvaus gydymo grupę turėtų būti įtrauktas placebo efektas,“ sako tyrėjas. „Bet panašu, kad placebas veikia visiškai kitaip, nei tikras gydymas … Ir visai nebūtinai šie abu dalykai veikia drauge.“

Harrisas mano, kad užuot rodę endorfinų lygio sumažėjimą, jo rezultatai demonstruoja receptorių skaičiaus didėjimą. Kiti tyrėjai išsiaiškino, kad tiesiogiai stimuliuojant atskirus neuronus (nervų ląsteles), šių ląstelių paviršiuje atsiranda papildomi opioidų receptoriai. Harrisas spėja, kad pacientų nervų stimuliavimas adatomis gali turėti panašų poveikį.

Jeigu jis teisus, tai gali būti požymis, kad nors placebo akupunktūra sušvelnina simptomus, išskirdama skausmą malšinančius endorfinus, tikra akupunktūra gali iš tiesų padėti ištaisyti susirgimą lemiančią patologiją. Pavyzdžiui, fibromialgijos pacientai turi mažiau opioidų receptorių, nei sveiki savanoriai, todėl nėra tokie jautrūs endorfinų poveikiui ir atitinkamai jautresni skausmui, bet Harriso tyrime akupunktūra „grąžino sveiką kontrolinį jų lygį,“ pažymi jis. Kuo didesnis šis pokytis, tuo labiau susilpnėjo pacientų skausmai.

Harrisas ieško finansavimo tolesniems tyrimams, taip pat ir patikrinimui, ar fibromialgijos pacientams, kuriems atlikta tikra akupunktūra, poveikis išlieka ilgą laiką.

Naujesniame, Harvardo medicinos mokyklos, tyrime buvo nagrinėjami panašūs klausimai. Masačiusetso bendrosios ligoninės Martinos biomedicinos vaizdinės diagnostikos centro ir Harvardo medicinos mokyklos neurobiologui Vitaly'ui Napadowui vadovaujant atlikti tyrimai irgi parodė, kad pradiniai pacientų skausmo įvertinimai gali slėpti svarbius skirtumus. Jis išbandė vadinamąją elektroakupunktūros terapiją, kai per adatas leidžiama silpna elektros srovė.

Napadowas sutelkė dėmesį į riešo kanalo sindromą (RKS), kai riešo nervo suspaudimas sukelia pirštų nutirpimą ir skausmą. Kitaip nei daugelis lėtinių skausmų, RKS susijęs su objektyviai išmatuojamsi fiziologiniais pokyčiais – pavyzdžiui, nervų impulsai rieše keliauja lėčiau.

Kovo mėnesį publikuotuose randomzuotuose kontroliuojamuose tyrimuose, 80 pacientų aštuonias savaites, per 16 sesijų, buvo taikoma reali elektroakupunktūra arba netikra jos versija (įtraukiamomis adatomis buvo veikiami ne akupunktūros taškai ir nebuvo leidžiama elektros srovė). Iš karto po gydymo visi pacientai pranešė apie panašų simptomų sumažėjimą. Įprastai mokslininkai iš tokių rezultatų padarytų išvadą, kad akupunktūra neveikia. Bet kaip ir Harriso bandymuose, fiziologiniai efektai buvo visiškai skirtingi. Grupėse, kurioms taikyta tikra akupunktūra, užfiksuotas nervų signalo perdavimo greičio padidėjimas nerve ir somatosensorinėje smegenų dalyje, kai tuo tarpu placebo grupėje to nebuvo. Ir mažesnį skausmą po trijų mėnesų jautė tik tikra akupunktūra gydyta grupė. Kuo didesnius fiziologinius pokyčius komanda išmatuodavo iškart po gydymo, tuo geriau pacientai jautėsi po trijų mėnesių.

MacPhersonui, akupunktūros advokatui iš Yorko universiteto, tai įtikinamas rezultatas. „Jis rodo dėl akupunktūros smegenyse vykstančius pokyčius, kurie aiškiai susiję su asmens klinikinių simptomų silpnėjimu,“ sako jis. MacPhersonas įspėja, kad sprendimas naudoti pacientui akupunktūrą visuomet turėtų būti pagrįstas klinikiniu pagerėjimu bandymuose, o ne mechaniniais tyrimais, tačiau vadina Harrisą ir Napadową „pionieriais“, teigdamas, kad tokie tyrimai kaip šis yra svarbūs, norint suprasti, kaip akupunktūra galėtų veikti, ir kaip būtų galima patobulinti klinikinius tyrimus, kad akupunktūros efektus būtų lengviau užfiksuoti.

Tačiau šie tyrimai yra vienetiniai ir įtikina ne visus. „Manau, nėra nieko, ko nebūtų galima paaiškinti blogai taikoma statistika ir pasirinktiniu duomenų naudojimu,“ sako Colquhounas. Harriso ir Napadowo tyrimus jis apibūdina kaip dalyką, atitinkantį neurovapėjimo (ar netgi neuronesąmonių) apibrėžimą. „Ieškoti paaiškinimų reiškiniui, kai įrodyto reiškinio nėra – laiko švaistymas,“ tvirtina jis.

Bet Harris nesutrinka ir atsako, kad nepaisant skeptikų, platesnė nuomonė juda link akupunktūros pripažinimo. „Kai kurie žmonės nenori keistis, nepaisydami įrodymų,“ sako jis. „Bet po truputį pokyčiai matomi.“

Jo Marchant
theguardian.com