Keltis anksti rytais tikra kankynė? Vadinasi, to ir nereikia daryti - štai ką sako tyrimai, Oksfordo universiteto biologė ir garsių žmonių pavyzdžiai

Ar tai, kad kai kurie žmonės, kuriems sekasi, keliasi anksti, turėtų leisti mums suprasti, kad tai – vienintelis kelias į sėkmę? Ką daryti, jei vien pagalvojus, kad kai kurie iki 8 val. ryto spėja atlikti rytinę mankštą, suvalgyti pusryčius, apgalvoti visą dienotvarkę ir net atlikti šį bei tą naudingo, norisi verstis ant kito šono ir išjungti žadintuvą iki šeštadienio? Ar tai automatiškai reikštų, kad tikroji sėkmė taip niekada ir nenusišypsos?

Vis dėlto daugelis iš mūsų to pernelyg nesureikšmina. Apskaičiuota, kad apytiksliai 50 proc. žmonių nėra nei „vyturiai“, nei „pelėdos“. Jie – kažkur per vidurį. Tyrimų duomenimis, maždaug kas ketvirtas iš mūsų labiau mėgsta keltis anksti, bet lygiai taip pat kas ketvirtas yra linkęs panaktinėti. Tačiau tiek vienu, tiek kitu atveju tai reiškia kur kas daugiau nei vien knapsėjimą prie televizoriaus dešimtą vakare ar pastovų vėlavimą į darbą pramiegojus.

Tyrimais nustatyta, kad tai, ar žmogus „vyturys“, ar „pelėda“, lemia smegenų pusrutulių veikla. Aktyviau veikiant kairiajam pusrutuliui, žmogus yra linkęs keltis anksti, pasižymi analitiniu mąstymu ir mėgsta dirbti komandoje. O jei aktyvesnis dešinysis smegenų pusrutulis, tuomet kalbame apie „pelėdą“ – lakesnės vaizduotės, bet uždaresnio tipo asmenį.

Tyrimų duomenimis, „vyturiai“ labiau pasižymi atkaklumu, sugeba geriau prisitaikyti ir yra sukalbamesni. Jie linkę užsibrėžti aukštesnius tikslus, mėgsta planuoti ir yra labiau viskuo patenkinti. Be to, palyginti su „pelėdomis“, jie rečiau depresuoja, svaiginasi alkoholiu ir rūko.

Tiesa, nors anksti besikeliantieji pasiekia didesnių akademinių aukštumų, „pelėdos“ geba geriau įsiminti, greičiau susiorientuoja ir turi geresnius kognityvinius gebėjimus. Šiomis savybėmis jie pasižymi net ir ryte. Be to, naktinėtojai yra atviresni naujoms patirtims ir siekia to labiau nei „vyturiai“. Jie gali būti kūrybingesni (bet gali ir nebūti).

Pažymėtina ir tai, kad priešingai gerai žinomam aforizmui „anksti gulęs ir anksti kėlęs, būsi sveikas, turtingas ir išmintingas“ (angl. early to bed, early to rise, make a man healthy, wealthy, and wise), vieno tyrimo išvados rodo, kad „pelėdos“ yra tokios pat sveikos ir išmintingos kaip „vyturiai“ – ir net truputį turtingesnės.

Ar persukti vidinį laikrodį – verta?

Net jei vis dar tikite, kad pradėję keltis anksti turėsite daugiau šansų tapti generaliniu direktoriumi, neskubėkite žadintuvo nustatyti penktai ryto, pataria straipsnio autorė A. Ruggeri. Pasirodo, teigia ji, miegojimo laiko perkėlimas naudos gali duoti nedaug.

„Miegodami tada, kada natūraliai norisi miego, žmonės jaučiasi geriau, – sako Oksfordo universiteto biologė, chronobiologijos ir miego tyrėja Katharina Wulff. – Jie teigia esantys produktyvesni. Jų protinis pajėgumas – kur kas didesnis.“

Pasak jos, verčiant žmogų smarkiai peržengti jo natūraliai susiformavusias ribas, galima jam pakenkti. Pavyzdžiui, anksti atsikėlusiai „pelėdai“ nenustoja gamintis melatoninas. „Tokiu būdu kūnas yra jėga verčiamas įsijungti dienos režimą, – aiškina K. Wulff. – O tai gali sukelti daugybę neigiamų fiziologinių padarinių.“

Daugeliu požiūrių tai – visiškai logiška, nes, kaip rodo tyrimai, žmogaus chronotipas, kurį dar vadiname vidiniu laikrodžiu, yra iš esmės biologinė ypatybė. Bandymais in vitro tyrėjai yra nustatę, kad žmogaus ląstelių cirkadiniai ritmai koreliuoja su ritmais žmonių, iš kurių jos buvo paimtos. Teigiama, kad iki 47 proc. šios ypatybės yra paveldima, o tai reiškia, kad, norėdamas suprasti, kodėl kas rytą pabunda vos brėkštant arba kodėl negali atplėšti akių iki vidurdienio, žmogus turėtų pažiūrėti į savo tėvus. Vienas iš genetinių veiksnių galėtų būti cirkadinio ciklo trukmė. Vidutinė žmogaus cirkadinio ciklo trukmė – 24,2 val., vadinasi, kad prisitaikytume prie 24 valandų paros ritmo, kiekvienas iš mūsų savąjį ciklą kasdien turime šiek tiek pakoreguoti. Tačiau „pelėdų“ vidiniai laikrodžiai paprastai sukasi lėčiau, todėl, jei išorinių paskatų laikytis režimo nebūtų, „pelėdos“ miegotų vis ilgiau ir ilgiau.

Su amžiumi šie įpročiai vis dėlto kinta. Vaikai dažniausiai keliasi anksti, naktinėti labiausiai norisi 20-ies, o nuo 50-ies vėl vidinis laikrodis ima skambėti rytais. Nepaisant šių nedidelių nukrypimų, visą gyvenimą vis tiek išliekame daugmaž tame pačiame spektro lauke.

Nevienodos sąlygos

Skubėdami aiškintis, kur slypi raktas į sėkmę, pamirštame kelis svarbius dalykus, rašo K. Wulff. Pirma, ne visi, kuriems šypsosi sėkmė, yra „vyturiai“ ir ne visiems „vyturiams“ ta sėkmė šypsosi. Tarp pasaulinio garso „pelėdų“ – bendrovės „Box“ bendrasteigėjis Aaronas Levie, „Buzzfeed“ vadovas Jonahas Peretti, taip pat daugybė kūrėjų, kaip antai airių rašytojas ir poetas Jamesas Joyce`as, amerikiečių rašytoja Gertrude Stein, prancūzų rašytojas Gustave`as Flaubert`as ir kt.

Tačiau kur kas svarbiau suprasti, kad jau minėtoje liaudies išmintyje, kurią taip mėgsta cituoti mokslo bendruomenė, koreliacija nereiškia priežastingumo. Kitaip tariant, ankstyvas kėlimasis savaime naudos neduoda. Autorės aiškinimu, pranašumo tai gali suteikti nebent tada, kai darbą arba mokslus reikia pradėti aštuntą ar devintą ryte. Pasak jos, jei esate „vyturys“, ryte vykstantys biologiniai pokyčiai – nuo hormonų iki kūno temperatūros kaitos – jus pažadins natūraliai, o „pelėdoms“ taip neatsitiks. Vadinasi, tie, kurie keliasi anksti, galės lengvai prisitaikyti prie nustatyto dienos ritmo, bus labiau viskuo patenkinti ir, tikėtina, padarys daugiau. O štai septintą ryto atsikėlusios „pelėdos“ kūnas dar kurį laiką miegos, taigi suprantama, kad tai atsispindės ir elgesyje.

Tyrėjų teigimu, kadangi naktinėtojai dažnai yra priversti būti aktyvūs tada, kai jų kūnas to nenori, visiškai natūralu, kad jų nuotaika dažnai gali atrodyti prastesnė, o pasitenkinimas gyvenimu – ne toks stiprus. Gali būti, kad būtent siekdami išsisukti iš tokios padėties, jie tampa kūrybiškesni ir išsiugdo geresnius kognityvinius įgūdžius, rašoma straipsnyje.

Kadangi galioja stereotipas, kad tie, kurie gulasi ir keliasi vėlai, yra paprasčiausi tinginiai, daugelis „pelėdų“ tikriausiai neretai pagalvoja, kad nereikėtų joms „persikvalifikuoti“ į „vyturius“. Tie, kurie šio pokyčio nesiekia, veikiausiai yra iš prigimties labiau maištingos, į individualizmą linkusios asmenybės.

Vis dėlto vidinio laikrodžio persukimas anaiptol nereiškia, kad šie bruožai išnyks ar pasikeis. Antai neseniai atlikto tyrimo duomenimis, tų žmonių, kurie pabandė iš „pelėdų“ virsti „vyturiais“, nuotaika nepagerėjo, pasitenkinimo gyvenimu jie taip pat nepajuto daugiau. Taigi darytina išvada, kad šie bruožai – neatsiejama lėtai besisukančio vidinio laikrodžio savininko dalis.