Psichologas aiškina, kas yra sąmoningas sapnavimas ir ar įmanoma to išmokti: galėtumėte ne tik skraidyti, bet ir treniruotis

– Ką reiškia sapnai? Senovėje juos bandyta aiškinti ir kaip pranašystes, dievų ženklus. Vėliau – kad tai dienos įvykių kratinys. Kaip mokslininkai aiškina šiandien?

– Jei pasižiūrėtume iš istorinės perspektyvos, pagrindiniai aiškinimai buvo tokie, kad arba sapnai yra dievų siunčiami ženklai (ypač karaliams, nes jie tarsi turėjo daugiau privilegijų gauti ženklus iš dievų), arba yra pranašiški. Visą laiką žmonės bandė suprasti, ką sapnai reiškia ir ką gali pasakyti apie ateitį. Dar vienas populiarus požiūris buvo, kad sapnai – laikinos sielos kelionės. Tarsi mūsų sielos dalis iškeliauja, o paskui grįžta, kai pabundame. Jei nebegrįžta, tai mes ir nebepabundame.

Dabar yra įvairių požiūrių ir mokslas vienareikšmiško atsakymo, kodėl mes sapnuojame, neturi. Pastaruoju metu dominuoja sapnų, kaip tam tikros realybės simuliacijos, teorijos. Galvojama, kad greičiausiai tai yra tam tikra funkcija, kad mes galėtume mokytis įveikti tam tikras grėsmes arba simuliuoti tam tikrus socialinius dalykus, socialines interakcijas, kai kuriame ryšius su kitais. Apibendrinant tai – tam tikra realybės simuliacija, kurioje mes mokomės ir išbandome įvairius scenarijus.

– Kaip galima paaiškinti sapnavimo mechanizmą?

– Per tam tikrus fiziologinius tyrimus, kurie lygino, kas darosi su mūsų kūnu, kai sapnuojame ir kokios yra fiziologinės reakcijos, nustatyta, kad visi procesai ir mūsų smegenyse, ir apskritai visame kūne veikia labai panašiai, kaip kad jei kažkas vyktų iš tikrųjų. Vienintelis skirtumas, kad sapnuodami mes tarsi neturime tos išorinės informacijos, kuri ateina per pojūčius. Informacija labiau ateina iš vidaus, iš mūsų prisiminimų ir kažkaip kūrybiškai sudėliojama į tam tikrą istoriją.

– Kiek sapnai susiję su maistu?

– Tyrimų, kad maistas daro didelę įtaką, nėra, bet iš tikrųjų, jei miegoti einame tuščiu skrandžiu, naktį dažniau prabundame. Labai sunkus maistas prieš miegą irgi gali turėti įtakos, nes skrandis taip gerai nedirba, neišsiskiria tiek rūgšties, todėl virškinamieji procesai miegant yra daug lėtesni. Iš tikrųjų, jei labai sunkiai pavalgome, organizmą labai apkrauname, todėl būna ir mažiau malonių sapnų.

– Ar veikla turi daug įtakos sapnams?

– Tai, kas vyksta dienos metu, turi labai daug įtakos sapnams. Viena populiariausių yra tęstinumo hipotezė – tai, ką darome dieną, paskui atsispindi sapnuose naktį. Netgi Sigmundas Freudas yra pastebėjęs, kad mūsų sapnuose labai daug praėjusios dienos liekanų, tam tikrų įvykių fragmentėlių.

– S. Freudas dar kalbėjome apie tai, kad sapnai – mūsų užslopintų norų išraiška.

– Taip, tai irgi vienas iš S. Freudo požiūrių. Žinoma, jis į tuos norus žiūrėjo tendencingai, bet tam tikras krislas tiesos čia yra. Iš tikrųjų, jei kiekvienas pagalvotume apie sapnus, juose pamatytume gana daug norų išpildymo elementų.

– Tai sapnai tarsi atlieka kompensacinę funkciją?

– Čia jau Carlas Gustavas Jungas apie tai kalbėjo. Kitas dalykas, kalbant apie sapnus, kas irgi yra įdomu, sapnuose, jeigu pastebėjote, labiau dominuoja neigiamos emocijos, ne teigiamos. Mes dažniau sapnuojame nemalonius dalykus. Ta proporcija yra 80 ir 20.

– Kodėl taip yra?

– Vėlgi, vienareikšmiško atsakymo nėra. Viena teorija, kuri dabar viena iš populiaresnių, teigia, kad sapnai yra skirti tam tikrų grėsmių simuliavimui, kad kažkada labai seniai mūsų protėviai gyveno tokioje aplinkoje, kur buvo labai daug grėsmių, kur kone kiekvieną dieną kildavo gyvybės ir mirties klausimas. Todėl gebėjimas išmokti su tomis grėsmėmis tvarkytis, jas įveikti buvo evoliuciškai svarbus.

Dabar gyvename tokioje aplinkoje, kur tokių labai didelių grėsmių nėra. Bet, vertinant tos teorijos rėmuose, galbūt sapnuojame tokius mažiau, atrodytų, grėsmingus sapnus, nes jie skirti būtent pasirengti grėsmingoms situacijoms.

– Jūsų mokslinio intereso sritis yra sąmoningas sapnavimas. Kas tai?

– Sąmoningas sapnavimas yra toks sapnavimas, kurio metu sapnuojantysis sapne suvokia, kad sapnuoja, ir sapne gali daryti įvairius dalykus: skraidyti, vaikščioti pro sienas ir pan.

– Kaip vyksta tas įėjimas į sąmoningą sapnavimą? Ar žmogus tiesiog sapnuodamas atsitiktinai atsiduria tame sąmoningame sapne?

– Yra du pagrindiniai būdai, kaip žmogus gali patirti sąmoningą sapną. Įprasčiausias – žmogus sapno metu pastebi kažkokį nelogiškumą, jis suvokia, kad taip iš tiesų negali būti ir supranta, kad yra sapne. Tai yra vienas iš, galima sakyti, populiariausių būdų.

Taip pat yra tam tikros technikos, kurios leidžia patekti į sąmoningą sapną, nepraradus sąmoningumo užmigimo metu. Tai du pagrindiniai keliai.

– Visa tai skamba gana mistiškai. Kaip mokslininkai aiškina šias tarpines būsenas? Kaip suprantu, tai nėra plačiai išanalizuota sritis?

– Iš tikrųjų ji jau gana neblogai išanalizuota. Moksliniai sąmoningo sapnavimo tyrimai vykdomi apie 40 metų. Kurį laiką į sąmoningą sapnavimą buvo žiūrima su tam tikru skepsiu – gal tai yra kažkokia būsena, kai žmogus pusiau pabudęs. Kai kurie filosofai teigė, kas apskritai sapnavimas yra viena sąmonės būsena, sąmoningumas – kita, todėl jos tiesiog negali būti kartu.

Bet prieš 40 metų buvo padaryti klasikiniai eksperimentai. Dar iki jų buvo pastebėta, kad egzistuoja atitikimas tarp mūsų akių judesių sapne ir mūsų fizinių akių judesių. Jeigu mano sapno akys pasižiūrėtų į kairę, tai mano fizinės akys irgi nukeliautų į kairę.

Buvo pagalvota, kad galima komunikuoti su žmogumi, kuris yra sapne – tiesiog susitarti, kad, tarkim, kai duoda tam tikrą signalą, galima pasižiūrėti, kokioje miego stadijoje žmogus yra. Tai atlikus pastebėta, kad sąmoningi sapnai nėra kažkokia labai keista mistinė būsena. Tai tiesiog yra miego būsena – greitų akių judesių – kurios metu ir vyksta dauguma mūsų ryškių sapnų, kuriuos prisimename.

– Kaip pats susidomėjote tokiu dalyku, kaip sąmoningi sapnai? Kiek įtakos turėjo asmeniniai patyrimai?

– Taip, asmeninis patyrimas iš tikrųjų ir buvo atspirties taškas. Pirmą savo sąmoningą sapną sapnavau prieš maždaug 10 metų. Nuo to ir prasidėjo mano susidomėjimas.

Mums dažniausiai atrodo, kad sapnai yra kažkas nerealaus, butaforiško. Kai pirmą kartą tapau sąmoningu sapne, pirmas dalykas, ką bandžiau padaryti, tai patyrinėti aplinką, t. y. tiesiog pačiupinėti daiktus. Pavyzdžiui, ten buvo stalas, jį pačiupinėjau – jis buvo kietas, visiškai įprastas. Pasižiūrėjau į save veidrodyje, pabandžiau suvalgyti maisto.

Bent jau man didžiausią nustebimą sukėlė tai, kad iš tikrųjų visi pojūčiai veikia lygiai taip pat, kaip pabudus, nors tuo metu ir suvokiau, kad tai yra sapnas, o visas tas kambarys nėra fizinis kambarys. Tai yra tiesiog tam tikras mano vaizduotės kūrinys.

– Ar dažnai sąmoningai sapnuojate?

– Bent jau aš nesu gabus sąmoningas sapnuotojas. Tai labai individualus gebėjimas. Yra žmonių, kurie tai daro natūraliai, labai dažnai. Tarkime, pažįstu vieną moterį, kuri kiekvieną naktį be jokių pastangų susapnuoja po penkis sąmoningus sapnus. Yra žmonių, kurie visai sąmoningai nesapnuoja, bet šis gebėjimas gali būti ugdomas.

Jeigu naudojamos technikos, sąmoningo sapnavimo dažnumas gali išaugti. Bet svarbus tęstinumas, nes, kai žmogus pradeda naudoti tam tikrus metodus, sąmoningo sapnavimo dažnumas padidėja, bet, kai žmogus nustoja, jis vėl krenta maždaug į tą bazinį lygį.

– Ar jūsų tai negąsdina? Toks įspūdis, kad sąmoningo sapnavimo metu ribos tarp realaus pasaulio ir sapno, pasąmonės tarsi prasitrina. Ar nebaisu paskui neparskristi?

– Tos ribos tam tikra prasme neprasitrina. Tu vis tiek žinai, kad tai sapnas.

Iš kitos pusės, pasižiūrėjus labai paprastai, sapnas vis tiek apribotas REM miego. REM miegas trunka 15 minučių, 30 minučių, išimtiniais atvejais – valandą, bet jis vis tiek apibrėžtas laike. Mes kažkada iš jo pabusime.

Vienas iš filmų, kuris buvo labai populiarus prieš keletą metų, „Inception“ („Pradžia“ į lietuvių kalbą buvo išversta). Viena iš idėjų tame filme buvo, kad laiko tekmė sapne šiek tiek kitokia, kad penkios minutės realaus laiko sapne yra valanda. Patekus į dar gilesnį lygmenį tas laikas dar labiau išsitęsia, mes taip galime įstrigti.

Iš mokslinės pusės ir yra tyrimų (ir mano su kolegomis atliktų), kurie rodo, kad ta laiko tėkmė sapne ir realybėje yra labai panaši. Todėl mes kažkaip ilgiau nei valandą įstrigti sapne negalime.

– Kam to sąmoningo sapnavimo reikia?

 – Jeigu pasižiūrėjus apklausas žmonių, kurie sapnuoja sąmoningai, tai paprastai jie tai naudoja pramogai. Pavyzdžiui, sapnuose skraido. Kaip ir minėjau, sąmoningas sapnavimas suteikia labai tikrą realybės simuliaciją. Tik vienintelis skirtumas (net ne tai, kad skirtumas, bet gal privalumas), kad nėra jokių apribojimų: nei fizinių, nei gravitacijos, nei socialinių dalykų. Galime įgyvendinti visas fantazijas, kurias tik turime.

– Tai tarsi pigesnė virtualios realybės variacija.

– Taip, kurią mes kiekvieną naktį šiaip ar taip turime, tai galime ir išnaudoti.

Be abejonės, yra ir kur kas rimtesnių taikymų. Vienas iš tokių gana tyrinėtų dalykų – sąmoningo sapnavimo naudojimas, siekiant įveikti košmarus. Ypač tai taikoma žmonėms, kurie turi pasikartojančius košmarus. Vienas iš galimų atvejų – potrauminio streso sindromas. Kai žmonės patiria kažkokią traumą, dažnai sapnuoja sapnus su tos traumos scenarijumi. Šioje vietoje sąmoningas sapnavimas iš tiesų gali padėti. Jis gali padėti žmonėms atpažinti, kad tai sapnas. Ypač, jeigu jis pasikartoja. Atpažinus, kad tai sapnas, jau palengvėja. Taip pat galima kažką su tuo padaryti.

Kita kryptis, su kuria mūsų tyrimų grupė dirbo, sapnų pritaikymas, pavyzdžiui, sporte, muzikoje ir kitose srityse. Sapnus galime išnaudoti kaip tam tikrą treniruočių erdvę. Kaip rodo tyrimai, jeigu kažką pasitreniruojame sapne, realybėje mūsų atlikimas pagerėja.

Žinoma, yra ir daugybė kitų galimybių, pavyzdžiui, savęs ieškojimas, pažinimas. Iš tam tikros pusės pasižiūrėjus, tai sapnas yra mūsų pačių vidinis gyvenimas, mūsų pačių intymiausias vidinis pasaulis. Tiesiog bandydami su juo susipažinti, kokios tai erdvės, kokie žmonės ten gyvena, galime nemažai apie save sužinoti.

Vienas iš įdomių dalykų, ką irgi dažnai daro sąmoningi sapnuotojai, yra pokalbiai su sapnų personažais. Tais kitais žmonėmis, kurie yra mūsų sapnuose. Jie kartais gali būti labai įdomūs ir praturtinantys.