Mokslininkai ištyrė bjaurastį ant dušo galvučių ir rado įdomių skirtumų tarp JAV ir Europos

„Dauguma šių mikrobų yra nekenksmingi, tačiau kai kurie jų gali sukelti ligas“, – sakė vyresnysis tyrimo autorius, minėto universiteto ekologas Noah Fiereris.

Jo komandą ypač sudomino mikobakterijų gentis. Šiai genčiai priklausančios bakterijos sukelia raupus ir tuberkuliozę. Be šių dviejų bjaurasčių taip pat šiai genčiai priklauso beveik 200 kitų rūšių, dažnai aptinkamų aplinkoje, įskaitant dirvą, dulkes ir vandentiekio vandenį. Kartu visos šios bakterijos vadinamos netuberkuliozinėmis mikobakterijomis.

Šių bakterijų pavadinime esanti „miko“ dalis yra užuomina į grybelį. Ir iš tiesų jame slypi viena iš keisčiausių šių bakterijų savybių: šios bakterijos mėgsta augti kolonijomis gleivėtu į pelėsį panašiu būdu.

Tai reiškia, kad netuberkuliozinių mikobakterijų galima rasti ir nešvariausiose savo vonios vietose, pavyzdžiui, ant kriauklės vandens nutekėjimo dangtelio kraštų ir, taip, dušo galvutėse. Dauguma netuberkuliozinių mikobakterijų nėra siejamos su jokiomis ligomis, todėl nėra reikalo baimintis ir pirkti pačių stipriausių dezinfekavimo priemonių. Tačiau egzistuoja toks dalykas, kaip netuberkuliozinių mikobakterijų sukelta plaučių infekcija, ir minėto tyrimo metu mokslininkai norėjo išsiaiškinti, ar tokių bakterijų gali kauptis dušo galvutėse.

„Labai svarbu suprasti, kur galima būti paveiktiems šių mikobakterijų, ypač namuose, – sakė pagrindinis tyrimo autorius, Kolorado Boulderio universiteto mikrobiologas Mattas Gebertas. – Galime daug sužinoti iš apnašų dušų galvučių viduje ir vandens cheminės sudėties.“

Siekdami išsiaiškinti visas mūsų „gleivėtų kambariokų“ gyvenimo sąlygas, tyrimą atlikę mokslininkai bendradarbiavo su mokslininkais iš Jungtinių Valstijų ir Europos. Jie surinko ir išanalizavo 656 apnašų pavyzdžių, gautų iš gyventojų dušų, DNR. Taip pat buvo atlikti pagrindiniai vandens cheminiai tyrimai ten, kur buvo paimti apnašų mėginiai.

Kaip mokslininkai ir įtarė, mėginiuose tikrai buvo rasta nemažai netuberkuliozinių mikobakterijų, nors rezultatai gerokai skyrėsi, priklausomai nuo regiono, kur mėginiai buvo paimti, bei vandens šaltinių. „Mūsų analizė parodė, kad gyventojų dušo galvutėse daugiausia vyravo mikobakterijų genties bakterijos“, – nurodoma tyrimo išvadose.

Verta paminėti, kad mikobakterijų daug dažniau pasitaikydavo JAV gyventojų namuose nei europiečių, ir mokslininkai kelia hipotezę, kad taip yra dėl skirtingų chemikalų, kurie yra naudojami valyti vandenį. Jungtinėse Valstijose vanduo dažniau apdorojamas chloru, o netuberkuliozinės mikobakterijos, kaip žinoma, yra atsparios šio tipo dezinfekavimo priemonėms. Be geografinių skirtumų taip pat mokslininkai atkreipė dėmesį, kad tais atvejais, kai gyventojai naudojo šulinio vandenį, jame buvo aptikta mažiau mikobakterijų nei vandentiekio vandenyje.

Taip pat pastebėtas įdomus faktas: metalinėse dušo galvutėse netuberkuliozinių mikobakterijų buvo daugiau, o plastmasinėse galvutėse buvo didesnė bakterijų įvairovė. Taip veikiausiai yra dėl to, kad plastmasės sudėtyje esantys chemikalai veikiausiai stabdė mikobakterijų dauginimąsi. Tačiau dar kartą svarbu pabrėžti, kad vien dėl to, kad duše yra bakterijų (kurių yra visur), tikrai nereikia panikuoti.

Mokslininkai iš tiesų nustatė, kad JAV regionuose, kur dažnai pasitaiko netuberkuliozinių mikobakterijų sukeltų plaučių infekcijos atvejų (Floridoje, Niujorke ir kai kuriose Pietų Kalifornijos vietovėse), dušų galvučių apnašose buvo daugiau netuberkuliozinių mikobakterijų. Kol kas minėtos mokslininkų komandos atlikto tyrimo rezultatai rodo tarpusavio ryšį, bet nenurodo priežastinio ryšio.

Tačiau ateityje tikimasi išsiaiškinti, kodėl šie potencialiai patogeniški mikrobai kaupiasi tam tikrose vietose. „Kalbant apie ateitį, mes tikimės pradėti tyrimus, kad nustatytume, kodėl egzistuoja tokie ryškūs geografiniai skirtumai kalbant apie mikobakterijų paplitimą“, – sakė M. Gebertas.