Puošdami kūną tatuiruotėmis rašalu pamaitinate ir vidaus organus - ar tai gali sukelti bėdų?

Jos teigimu, kol jūs džiaugiatės savo naująja tatuiruote, dažai po jūsų kūną keliauja savais keliais – jų patenka ne tik į limfmazgius, bet ir kitus organus.

Tatuiruočių visi esame matę pačių įvairiausių dydžių ir formų – nuo įmantrių sudėtingų piešinių iki mėgstamų sporto komandų logotipų ar mylimųjų vardų. Per pastaruosius dvidešimt metų tatuiruotės gerokai išpopuliarėjo: antai Jungtinėse Amerikos Valstijose bent vieną tatuiruotę turi net 29 procentai žmonių.

Atrodytų, kas čia tokio, tačiau ar žinote, kad tatuiruotėms daryti naudojami dažai nėra skirti būti žmogaus organizme. Paprastai jų paskirtis visiškai kita, pavyzdžiui, tai gali būti automobilių dažai arba dažai, naudojami leidybos pramonėje.

Rašinio autorė pažymi, kad JAV maisto ir vaistų administracija (FDA) nėra patvirtinusi jokių būtent tatuiruotėms skirtų pigmentų. Taigi nieko keista, kad odos reakcijos į tatuiruočių dažus nėra retas dalykas.

Esama duomenų, kad kai kuriuose tatuiruotėms daryti naudojamuose dažuose yra kancerogeninių medžiagų, vis dėlto tvirtų įrodymų, kad tatuiruočių dažuose esantys cheminiai junginiai gali sukelti vėžį, nėra.

Tatuiruočių dažai į giluminį odos sluoksnį sušvirkščiami naudojant itin tvirtas adatas. Organizmas į tatuiruočių dažų pigmentus reaguoja kaip į svetimkūnius ir bando jų atsikratyti, tačiau cheminiai junginiai, esantys dažuose, šį procesą gerokai apsunkina. Todėl spalva odoje išlieka.

Tačiau kodėl dažus būtina sušvirkšti taip giliai?

Dažų pigmentų „namai“ – derma

Tatuiravimo adata odoje padaro maždaug 100 dūrių per sekundę. Ja dažai sušvirkščiami apytikriai 1,5–2 mm giliau odos paviršiaus. Taip giliai dažai sušvirkščiami siekiant „apeiti“ viršutinį odos sluoksnį – epidermį.

Epidermis – tai pastoviai atsinaujinanti odos dalis. Kiekvieną dieną žmogaus oda atsikrato tūkstančiais epidermio ląstelių, o vietoj jų užsiaugina naujas. Jei darant tatuiruotę dažai būtų sušvirkščiami į šį paviršinį odos sluoksnį, po trijų savaičių spalvos praktiškai nebeliktų nė žymės.

Kad dažai odoje išliktų ilgam, tatuiravimo adata turi pasiekti giliau už epidermį esantį odos sluoksnį – dermą. Šiame odos sluoksnyje išsiraizgę nervai ir kraujagyslės, todėl kai daroma tatuiruotė, žmogui skauda, oda neretai kraujuoja.

Kraujavimas – natūralus organizmo gynybos būdas. Sužeidimo vietoje susitelkia didelis kiekis imuninių ląstelių. Makrofagais vadinamų imuninių ląstelių funkcija – praryti organizmui svetimas daleles ir taip apsaugoti audinį nuo užkrėtimo. Vis dėlto kalbant apie tatuiruotėms naudojamus dažus, šis apsivalymo procesas sėkmingas tik iš dalies.

Dalis dažų dalelėmis prisotintų makrofagų lieka dermoje, kitą jų dalį įsisavina jungiamojo audinio ląstelės – fibroblastai. Pigmentų dalelių grupių lieka įsitvirtinusių ir tarp dermos kolageninių skaidulų.

Kiekviena nauja tatuiruotė kiek pablunka, nes dalies pigmentų oda netenka, ir tai yra normalu, rašo specialistė. Tačiau didžioji dalis dažų odoje išlieka. Atlikus tyrimą su pelėmis nustatyta, kad nuo ištatuiravimo praėjus 42 dienoms, 68 procentai dažų tebėra ten, kur buvo sušvirkšti. O kur likę dažai?

Spalvoti organai? Kur nukeliauja dažai?

Dažų daleles makrofagai įprastai nuneša į limfmazgius, kurie yra arčiausiai tatuiravimo vietos. Kadangi organizmo ląstelės nesugeba suskaidyti dažų dalelių, tos dažų dalelės jose ir lieka. Šalutinis poveikis – limfmazgiai nusidažo tokia pačia spalva kaip tatuiruotės.

Taip pat esama duomenų, kad tatuiruotėms naudojamų dažų dalelės kraujagyslėmis gali nukeliauti net iki kepenų, kuriose ir „apsigyvena“.

Taigi kai jau nuspręsite pasidaryti tatuiruotę, prisiminkite, kad spalvomis papuošite ne tik savo išorę, bet ir vidų. Ką gali žinoti – galbūt jūsų vidaus organai įgis naują, dar neregėtą atspalvį.