Pasaulį nustebino po 27 metų iš komos pabudusi moteris: ar išties įmanomas toks stebuklas?

Tačiau 2018 m. pabaigoje, praėjus beveik trisdešimčiai metų po lemtingosios avarijos, M. Abdulla nubudo iš komos ir pašaukė savo sūnų vardu, rašoma sciencealert.com.

M. Abdullos istorija iškilo į viešumą 2019 m. balandžio 22 d., kai Jungtinių Arabų Emyratų leidinyje „The National“ buvo paskelbtas interviu su jos sūnumi.

Jau kitą dieną šį pasakojimą paskelbė tarptautinės žiniasklaidos priemonės su tokiomis antraštėmis kaip „Šiuolaikinis stebuklas: moteris po beveik trisdešimties metų nubudo iš komos“.

Ši istorija buvo aprašyta kaip išskirtinė ir įkvepianti, tad žurnalistai užplūdo medikus, prašydami paaiškinimo. Galbūt aprašytoji moteris visą laiką buvo sąmoninga, bet įkalinta sužalotame kūne? Kaip ji prisitaikys prie modernaus pasaulio? Kokią reikšmę ši istorija gali turėti šeimoms, priverstoms spręsti, ar nebūtų humaniškiau leisti komos ištiktam artimajam mirti?

Sciencealert.com paskelbė Kardifo universiteto Žurnalistikos, žiniasklaidos ir kultūros studijų skyriaus Komunikacijos tyrimų profesorės, Komos ir kitų sąmonės sutrikimų tyrimų centro vienos iš direktorių Jenny Kitzinger komentarą.

J. Kitzinger rašo, kad kaip ir dauguma riboto laiko sąlygomis dirbančių žurnalistų ji daugiausiai rėmėsi leidinyje „The National“ paskelbtu straipsniu. Nuodugniai išnagrinėjusi viską, kas jame surašyta, ji padarė išvadą, kad nors M. Abdullos atvejis gana neįprastas, vis dėlto istorija apie „stebuklą“ yra viena vertus gerokai išpūsta, kita vertus – pernelyg supaprastinta.

Diagnozė

Leidinyje „The National“ teigiama, kad M. Abdullai buvo iš pat pradžių diagnozuota ne vegetatyvinė būsena (kai žmogus visiškai nesuvokia nei savęs, nei aplinkos), o minimaliai sąmoninga būsena. Rašoma, kad moteris retkarčiais parodydavo minimalius sąmoningumo ženklus, nors ir labai nežymius. Tai reiškia, kad nuo pat pradžių jos tikimybė atgauti sąmonę buvo didesnė, nei jeigu ji būtų buvusi vegetatyvinės būklės.

Bet ši diagnozė nebuvo paminėta vėlesniuose žiniasklaidos pranešimuose – o terminas „minimaliai sąmoninga“ jei ir buvo paminėtas, potencialią jo svarbą užgožė tokie terminai, kaip „koma“ ir „vegetacinė būklė“, kurie buvo minimi daug dažniau.

Gydymas

Reabilitacija gali pakeisti išgijimo po galvos smegenų traumos lygį – o kvalifikuota intervencija ir pakartotinis sveikatos įvertinimas gali padėti užtikrinti, kad sąmoningumo neslopina skausmas, susiję klinikiniai veiksniai ar raminantį poveikį turintys vaistai.

Ko gero reikšminga yra tai, kad prieš „stebuklingą nubudimą“ M. Abdulla buvo perkelta į specializuotą centrą, kur jai buvo operuotos galūnės, po to užtikrinta fizinė terapija ir padidintas epilepsijos kontrolės lygis.

Tačiau, nepaisant potencialaus ryšio tarp šių gydymo procedūrų ir aukštesnio sąmoningumo lygio atkūrimo (arba atradimo), žurnalistai pasigavo „stebuklingo nubudimo“ idėją. Keliuose antraeiliuose straipsniuose koncentruojamasi į moters sūnaus komentarą – esą, jo motina tapo sąmoningesnė po to, kai prie jos lovos kilo kivirčas.

„Ji pajuto, kad man gresia pavojus, – pasakė jis leidiniui „The National“. – Ir tai sukėlė šoką.“

„Nubudimas“

Pacientai, kurie nubunda po ilgalaikės minimalaus sąmoningumo būsenos (taip neretai atsitinka per pirmuosius kelerius metus), labai dažnai turi stiprių, neatitaisomų fizinių ir psichinių sutrikimų. Jie išlieka priklausomi nuo kitų – reikalingi kasdienės priežiūros, nesugebantys priimti svarbių sprendimų dėl savo pačių gyvenimo. Dažniausiai jie nesugeba orientuotis, neprisimena, kas nutiko vos prieš kelias akimirkas, tesugeba dalyvauti labai ribotame pokalbyje, ir tai kai jiems pasakinėjama.

„The National“ aprašomoje M. Abdullos išgijimo istorijoje akivaizdu, kad šios moters atvejis būtent toks ir yra. Rašoma, kad ji sugeba komunikuoti „pažįstamose situacijose“. Pasak sūnaus, jam pradėjus maldą, ji geba ją pratęsti.

Vis dėlto kituose straipsniuose labiau akcentuojamas nubudimo faktas, su užuomina į visiškai sąmoningą būseną.

J. Kitzinger rašo, kad žurnalistai jos klausinėja, ar M. Abdulla sugebės perprasti internetą arba istorinius ir politinius pokyčius. Tokie klausimai visiškai neaktualūs, nes M. Abdulla nesuvokia didesnės dalies pasaulio reiškinių, ir greičiausiai jų nebesugebės suvokti.

J. Kitzinger manymu, ši istorija parodo, kaip svarbu akademikams atsižvelgti į pasirodančių istorijų kontekstą, ir ypač atsargiai vertinti tuos atvejus, kai nėra galimybės nuodugniai ištirti konkretaus atvejo patiems. O žurnalistams, anot jos, itin svarbu kalbėtis su atitinkamais ekspertais ir vengti skleisti kultūrinius mitus apie stebuklingai lyg miegančioji gražuolė iš komos nubudusius pacientus.

Ji tikisi, kad šeimos, kurių artimasis atsidūrė komoje, sugebės skeptiškai vertinti žiniasklaidoje pasirodančius sensacingus pranešimus. Ji pataria įsigilinti į kontekstą ir patikrinti, ar reali istorija išties tokia, kaip aprašoma.

Kalbant apie šią konkrečią istoriją, J. Kitzinger manymu, svarbu būtų sulaukti tolesnių pranešimų ir pažiūrėti, koks tolesnis M. Abdullos gyvenimas, taip pat sulaukti ją gydančių medikų komentarų.