Neurologas sugriovė įsivaizdavimą apie miegą: „Jei tuo metu pažiūrėtume į smegenis, suprastume, kodėl vyksta tiek daug keistų dalykų“

„Jei tuo metu pažiūrėtume į smegenis, suprastume, jog iš tiesų miegas nėra statiška būsena, – dėstė ekspertas. – Yra daugybė skirtingų smegenų būsenų, kurios pasireiškia vien snaudžiant“.

Pats būdamas išties neįtikėtinu sutapimu jo vardu pavadintos Guy's ligoninės Londone miego sutrikimų centro vadovu, Leschzineris dirba su pacientais, turinčiais skirtingo šios srities spektro problemų. Tarp jų – ir susiduriantieji su nemiga, naktinių siaubų priepuoliais, narkolepsija, lunatikavimu ar valgymu miegant bei seksomnija – sutrikimu, kurio ištiktieji nurimsta tik atlikę tam tikrus seksualinius veiksmus. Šią savo patirtį ekspertas aprašė knygoje „Naktinės smegenys“ („The Nocturnal Brain“).

Gydytojas pažymi, jog skirtingos smegenų dalys ne visuomet yra toje pačioje miego stadijoje. Tokiu atveju žmogus – nors techniškai ir miegodamas – gali net užsisakyti picą ar išvažiuoti pasivažinėti. „Tam tikri sutrikimai apibūdinus gali skambėti net kiek komiškai, – pasakojo Leschzineris. – Tačiau kai kuriais atvejais jie – keičiantys gyvenimus ir galintys padaryti itin daug žalos. Vienas ekstremaliausių atvejų, su kuriuo teko susidurti darbo metu – įvykdytas nusikaltimas“.

Interviu su G. Leschzineriu:

Ar tikrai dažnas mūsų neprisimena lunatikavęs?

Esame linkę manyti, jog vaikščiojimo per miegus – lunatikavimo – ryte prabudęs neatsimena niekas. Tai galimai susiję su tuo, jog smegenys dalinai išsibudinusios, bet dalinai – gilaus miego stadijoje. Per pastaruosius kelerius metus pavyko ištirti, jog iš tikrųjų gana daug žmonių bent epizodiškai prisimena lunatikavę. Arba tai ir įvyksta fragmentais. Tarkime, vieną naktį vaikinas praktiškai nušlavė savo antrąją pusę nuo lovos manydamas, jog juodu tuoj nušluos cunamis. Tad psichologinis, su tam tikrais emocijas sukeliančiais įvykiais susijęs kontekstas čia irgi vaidina svarbų vaidmenį.

Apie lunatikų demosntruojamą smegenų buvimą skirtingose stadijose

Tam tikros smegenų sritys, atsakingos už mūsų racionalų mąstymą, planavimą bei elgesį – tarkim, priekinė skilties – gali būti giliai įmigę. Tuo tarpu kitos dalys – atsakingos už fizinį aktyvumą – gali būdrauti. Įvykus tokiam miego fazių susipriešinimui, žmogus ir pradeda lunatikuoti.

Apie lunatikavimo priežastis

Vaikščiojimui miego metu bei su juo susijusiems sutrikimams didelės įtakos turi ir paveldimumas. Kitaip tariant, skirtingos smegenų miego fazės gali išsivystyti vien turint joms genetinį polinkį. Tokiu atveju ne REM parasomniniai veiksmai (pavyzdžiui, lunatikavimas) gali būti iššaukti minimalaus aplinkos dirgiklio, tarkim, šalia lovoje gulinčio partnerio sugirgždintos lovos ar pro šalį pravažiavusio sunkvežimio sukelto garso.

Tačiau yra ir vidinių procesų, galinčių sukelti tokius dalinius prabudimus. Arba gali išvystyti apnėją, kvėpavimo miego metu sustojimą ar papraščiausią knarkimą – tai taip pat buvimo keliose miego stadijose tuo pačiu metu pasekmė.

Apie apnėją miegant

Miego apnėja – viršutinių kvėpavimo takų raumenų atsipalaidavimas kūnui dar pilnai neįėjus į miego fazę. Mūsų kvėpavimo takus galima apibūdinti kaip standžius tik dėl tam tikros struktūros, atsirandančios dėl keleto raumenų. O kai užmiegame ir jie atsipalaiduoja, visa organo forma pakinta. Tad dėl oro atsimušimo į plaučių sieneles ir girdimas knarkimas.

Tačiau tam tikrų asmenų kvėpavimo takai kartais būna pakankamai glebūs ar siauri, kad susitrauktų ir užblokuotų oro srautą. Tai retkarčiais normalu, bet jei vyksta labai dažnai, miegas gali būti sutrikdytas 10, 20, kartais net 100 kartų per valandą, mat tuomet pastebimas deguonies kiekio sumažėjimas, širdies susitraukimų dažnis didėja, o smegenys vėl atsibunda.

Dabar žinome, jog obstrukcinė miego apnėja turi ilgalaikių pasekmių žmogaus sveikatai, įskaitant aukštą kraujospūdį, širdies ir kraujagyslių ligų, insulto riziką ar poveikį mąstymui. Net esama naujų įrodymų, jog ši kondicija gali būti vienas veiksnių, lemiančių tokius sutrikimus kaip demencija.

Svarbios ir teigiamos asociacijos su lova

Žmonės, neturintys jokių su miegu susijusių problemų, įprastai lovą laiko komforto vieta, kurioje jauku, galima pailsėti, o ryte pabusti visiškai atsigavus. Tačiau insomnikai ją dažnai asocijuoja su sunkumais bandant užmigti, svarstydami apie ilgą artėjančią naktį, po kurios atsikels visiškai neatgavę jėgų. Tad nieko keista, kad tai, ką įprastai žmonės laiko vieta miegui, kitiems ima atrodyti kaip kankinimo įrankis. Nemigos gydymo srityje jau buvo padaryta milžiniška pažanga – žmonėms vis paprasčiau susikurti teigiamas su lova susijusias asociacijas. Kitaip tariant, pacientai skatinami panaudoti tam tikrus savo smegenų mechanizmus, idant geriau miegotų ir nebejustų nerimo.

Apie problemas vartojant benzodiazepinus dėl kovos su nemiga

Kalbant apie šiuos vaistus, pastaraisiais metais jų vartojime atsirado pakitimų. Jie – raminamieji, kitaip tariant, sužadinantys dirbtinį, ne natūralų miegą. Be to, siejami su daugybe išorinių problemų. Tarkime, su padidėjusia eismo įvykių rizika rytais dėl pagirias primenančio efekto ar kritimo – ypač vyresnio amžiaus žmonėms – rizika. Be to, tokiems preparatams gali išsivystyti priklausomybė, mat norint reikiamo efekto, dozę pamažu reikia didinti.

Ilgainiui, atsižvelgiant į pranešimus, pateikiamus iš viso pasaulio, išsivysto kognityvinio nuosmukio ir demencijos rizika. Ir nors tai – nepatvirtinta kaip šalutinis raminamųjų poveikis, visgi neturėtume taip laisva ranka vartoti receptinių vaistinių preparatų. Todėl perėjimas prie terapijos, kaip gydymo būdo, yra tiek sveikesnis, tiek labiau priimtinas.

Apie skaitymą prieš miegą

Jei leidinį skaitote ne planšetėje ar elektroninėje knygoje vietoj „senovinės“ popierinės – tai išties sveikintina. Šitaip geriau ir akims – jos mažiau paveikiamos elektroninių prietaisų šviesa. Be to, protas užimamas jam naudinga veikla, vietoj koncentravimosi į poreikį užmigti dar nesijaučiant pavargus.