Kartais sakoma, kad „tai numeris 1 vėžio sukėlėjas“, bet gydytojai turi kitokių pastebėjimų

Visgi, kas sukelia onkologinės ligas, kokią įtaką kūnui turi pienas ir jo produktai, kaip reikėtų maitintis, DELFI pasikalbėjo su Nacionalinio vėžio instituto (NVI) gydytoja dietologe Lilija Jasevičiene bei Kauno klinikų Onkologijos klinikos onkologe-chemoterapeutė Edita Juodžbaliene.

Įprasti produktai vėžio nesukelia

Pagal Amerikos vėžio asociacijos rekomendacijas, įvairus maistas ir įprasti produktai vėžio nesukelia.

„Sukelia nebent kancerogenų turintys produktai, pavyzdžiui, apdegę, – sako NVI gydytoja dietologė Lilija Jasevičienė. – Pienas, cukrus tiesiogiai vėžio nesukelia.“

Visgi, tvirtai įrodyta, kad tai, kuo maitinamės, daro didžiulę įtaką mūsų sveikatai. Dar daugiau – maistas, kurį valgome diena iš dienos, gali didinti arba mažinti lėtinių ligų, taip pat ir vėžio, atsiradimo riziką.

„Vieni iš dažnai vartojamų ir Lietuvoje mėgstamų produktų – pieno produktai. Šiuo metu publikuojama nemažai mokslinių tyrimų apie pieno ir jo produktų įtaką vienai ar kitai vėžio lokalizacijai. Tyrimų rezultatai prieštaringi, todėl sklando nemažai įvairių nuomonių apie pieno produktų įtaką sveikatai, – sako NVI gydytoja dietologė.

– Aišku, natūraliai kyla klausimas, ar pienas ir jo produktai naudingi, ar gali padidinti onkologinų ligų riziką? Dar daugiau, ar šie produktai padeda ar trukdo kovoti su vėžiu?”

Gydytoja L. Jasevičienė atkreipia dėmesį, kad viešojoje erdvėje publikuojamais moksliniais tyrimais dažniausiai siekiama įvertinti susirgimų onkologinėmis ligomis riziką, bet ne maisto įtaką sergančių pacientų mityboje. Be to, nustatyta, kad susirgimams įtaką daro ir kitos sudedamosios, pavyzdžiui, kalcio kiekis maiste, fizinis aktyvumas, amžius ir kt.

„Atliekamuose tyrimuose nėra išskiriamas vienas produktas – sūris ar jogurtas, karvės, ožkos ar buivolės pienas. Dažniausiai tyrėjai šiuos produktus apibrėžia bendrai – t. y, tiriamieji valgo sūrį, varškę, jogurtus, sviestą. Priklausomai nuo šalies bei žmonių maitinimosi įpročių, tyrime dominuoja vienos ar kitos rūšies pienas ir jo produktai. Todėl pasakyti, kad grietinė turės vienokią, o sūris jau kitokią įtaką vėžiniams procesams, tikrai negalime, – sako NVI dietologė. – Šiame etape labai svarbu yra įvertinti kitus virškinimo sistemos sutrikimus, dėl kurių pieno gali tekti ir atsisakyti. Be to, sergančių onkologine liga pacientų rekomendacijos gali skirtis.“

Kokia pieno įtaka?

Pienas yra sudėtinis produktas, turintis daug aktyvių komponentų, vitaminų ir mineralų, kurie turi vienokią ar kitokią įtaką sveikatai, sako gydytoja.

Pavyzdžiui, kai kurių tyrimų duomenimis, piene esantis kalcis gali turėti neigiamos įtakos prostatos vėžiui, nors kiti tyrimai šio neigiamo poveikio nenustatė, informuoja dietologė.

Iš kitos pusės, tyrėjai mano, kad piene ir jo produktuose esantis kalcis, vitaminas D ir pieno rūgšties bakterijos sumažina žarnyno vėžio riziką. Eksperimentiniuose tyrimuose nustatyta, kad piene esanti konjuguota linolo rūgštis bei vitaminas D galimai sumažina krūtų vėžio vystymąsi esant tam tikrai šios ligos formai, bet šie įrodymai toli gražu nepakankami.

„Svarbu pažymėti, kad dauguma paskelbtų tyrimų yra apžvalginiai, nepateikia tvirtų įrodymų, o išvados yra tiktai rekomendacinio pobūdžio, – sako L. Jasevičienė.

– Be to, pieno produktų sudėtis skiriasi priklausomai nuo gyvūno rūšies ir pašaro, kuriuo jis šeriamas. Todėl kai kurie tyrėjai nerimauja dėl piene esančių hormonų, pesticidų ar riebalų įtakos sveikatai.

Šiuo metu neturime įrodymų, kad pienas gali sukelti onkologinius susirgimus. Todėl pasaulinėse gairėse, siekiant sumažinti onkologinių susirgimų riziką, nurodoma, kad pienas ir jo produktai turėtų būti vartojami kaip sudėtinė sveikos ir subalansuotos mitybos dalis.“

Ką valgyti?

Į Kauno klinikų Onkologijos klinikos onkologės-chemoterapeutės Editos Juodžbalienės kabinetą ateina pacientai, kuriuose jau matyti netinkamo gyvenimo būdo rezultatus. Onkologas susiduria jau su diagnozuotos ligos atvejais, tačiau gydytoja ne vienerius metus domisi mityba, todėl pacientus supažindina su prevencinėmis priemonėmis. E. Juodžbalienė pasidalijo savo pastebėjimais.

„Girdžiu, perskaitau daugybę teorijų apie mitybą. Jei randi duomenis, kad reikia valgyti vienaip, tai visada atsiras, kas tą paneigs ir įrodinės kitaip. Todėl su kategoriškais teiginiais mitybos srityje esu labai atsargi – labai jau greitai tos teorijos keičiasi, – sako gydytoja.

– Žodis „dieta“ man visada asocijuojasi su kažkuo laikinu, būtinu kokiam laikotarpiui: dieta ligos atveju, dieta atsistatymo po ligos laikotarpiu ir pan.

Mes visą gyvenimą turime valgyti taip, kad mūsų organizmas tą įsisavintų ir panaudotų savo kūno ląstelių atstatymui. Žmonės ir jų fiziologija yra labai skirtingi. Dabar jau kalbame ne tik apie tai, ką turime valgyti, bet dar svarbiau valgyti tai, ką įsisaviname. Esu įsitikinusi, kad neįsisaviname neatpažįstamai perdirbtų maisto produktų, rafinuotų, sintetinių priedų. Tokie maisto produktai mūsų racione atsirado tik prieš 50-100 metų. Mūsų organizmo fiziologija formavosi šimtus tūkstančių metų, todėl į save turime dėti kuo mažiau perdirbtus, natūralius produktus.“

Nesprogdinkite savęs cheminėmis bombomis

Pastaruosius 50 metų sergamumas visomis ligomis kyla kaip ant mielių, sako onkologė-chemoterapeutė.

„Deja, šiandien daugelio mūsų kasdieninė mityba nėra sveika – daug gražiai įpakuotų, ilgalaikio galiojimo, perkepto, iki rudumo sudeginto, dirbtiniais konservantais impregnuoto, genetiškai modifikuoto ir chemikalais apdoroto rafinuoto maisto ir pan., – sako gydytoja. – Niekas ryte atsisėdęs neskaičiuoja, kiek valgys riebalų ar angliavandenių. Reiktų kiekvienam iš mūsų laikytis kažkokių nuostatų, ką pirkti ir ko niekad nepirkti. Nemaitinti netinkamu maistu savęs ir vaikų. Kaip patys valgysime, taip valgys ir mūsų vaikai. Kad apie tai negalvojama, matau prekybos centruose.“

Gydytoja mano, kad svarbiau ne baltymų, riebalų santykis maiste, tačiau siūlo atkreipti dėmesį į „cheminę bombą“, patenkančia į mūsų žarnyną, su maistu.

„Kiek kepenys ir organizmas sugeba tą perdirbti ir pašalinti – neaišku, bet įgimtų fiziologinių procesų neapgausi. Dabar daugumai žmonių, kuriems atliekamos kepenų echoskopijos užrašoma, „kepenys dismetabolinės“. Kas neįsisavinama, neperdirbama, kažkur atsideda ir ilgainiui sukelia jau matomus ligų židinius, – sako gydytoja E. Juodžbalienė.

– Žmogus – pakankamai sudėtinga sistema. Sutrikus vieno organo darbui, prasideda grandininė reakcija ir turime visą puokštę ligų. Įsitikinus, kad kūnas bus sveikas, jei tinkama mityba, pakankamai judesio, kūnui vadovaus rami galva. Mūsų kūnui nereikia iš tolimų kraštų atvežtų delikatesų. Mūsų vietinis maistas gali būti net geriau įsisavinamas.“

Gydytojos asmeninė patirtis gydant onkologinius ligonius, taip pat slaugant artimą žmogų, sergantį širdies ligomis bei pačiai daug ką išbandžius, leido padaryti kelias išvadas. „Esu 100 proc. įsitikinusi, kad sveikata daugeliu atveju priklauso nuo to, ką į save dedi:

- Skiriasi žmonių fiziologiniai tipai. Nėra vienos dietos, tinkančios visiems (apie tai kalba Ajurveda ir tai matosi realiai). Yra žmonių, kurie gali valgyti retai kelis kartus per dieną ir žalią neperdirbtą maistą. Kiti valgo dažniau, nes virškinimas labai greitas. Treti nori daugiau termiškai apdoroto maisto. Vieniems tinka, kitiems netinka aštrus. Šiuolaikinė dietologija to neįvertina, todėl neretai kyla diskusijos.

- Maisto produktai turi būti tik natūralūs. Per 100 metų (per 2-3 kartas) jokie nauji fiziologiniai virškinimo mechanizmai pas mus neatsirado. Valgome, kas nuo medžio, iš žemės, gyva, vitamininga, natūralu. Tik tada galime tikėti, kad tai bus iki galo organizmo perdirbta ir įsisavinta. Tas, kas lieka, sukelia uždegimą, kuris šiandien laikomas visų lėtinių ligų pagrindu. Uždegiminius procesus organizme sukelia tiek daug priežasčių, kad sveikai gyventi reikia nemažai žinių ir pastangų. Brangiau nėra geriau. Paprastus Lietuvoje užaugintus produktus valgant mityba bus pakankama. Mes dažnai užeiname į vaistines, bet atitolome nuo gamtos, nematome, koks gėris po kojomis pievoje, miške... Kaip sakoma, lysvėje – maistas, tarežyje – vaistai.

- Mėsos ir gyvulinės kilmės produktų valgome tikrai per daug. Dešrelės, sardelės, rūkytos dešros – nėra tinkama mėsa. Todėl kitas klausimas – jų kokybė. Mėsa šaldyta, impregnuota konservantais. Dešrose „nėra mėsos“. Pienas iš miltelių ar kelių mėnesių galiojimo. Grietinėje dėl riebumo primaišyta netikrų riebalų. Man atrodo, kad pakaktų geros kokybiškos delno dydžio gabaliuko natūralios apvirtos mėsos ir tai ne kasdien. 1-2 kartus per savaitę žuvies. Yra daug netoleruojančių saldaus pieno, bet rauginti pieno produktai – geras pasirinkimas. Mažai mūsų dietoje augalinių baltymų – lęšių, žirnių, avinžirnių ir pan. Deja, mitybos stereotipai labai gajūs, žmonės aukoja savo sveikatą dėl įpročio, skonio. Įsivaizduokite, ką pasakys užkietėjęs mėsėdis, jei jį pradėsime maitinti košėmis, salotomis ar daržovių, pupelių troškiniu.

- Mes maitinamės ne per akis, ar liežuvį, bet mūsų valgymo tikslas pamaitinti žarnyne gyvenančias bakterijas. Jų ten keli kilogramai. Ir jos prašo to paties, ką dedame į kompostą – tai organinis maistas. Kaip dirbs mūsų žarnynas, toks bus mūsų imunitetas, atsparumas ligoms, savijauta, kitų organų aprūpinimas medžiagomis. Dabar jau yra duomenų, kad nuo žarnyno esančių bakterijų santykio vaikystėje priklauso mūsų tolesnė viso gyvenimo sveikata. Mačiau publikuotą lentelę, kaip skiriasi motinos pienu ir dirbtiniais mišiniais maitinto vaiko žarnyno flora.

- Mačiau pacientų, kurie drastiškai kažko valgė ar nevalgė, bet nuo to netapo nei sveikesni, nei laimingesni. Mums reikia visų medžiagų, kaip, pavyzdžiui, angliavandeniai energetika, baltymas ląstelių statybai, riebalai hormonams. Kraštutinumų nereikia. Susirgus, gydymas ir vaistai – jau yra stresas organizmui. Aš pacientams liepiu keisti gyvenimo būdą – daug judėti, natūraliai maitintis, bet nesu šalininkė visai išjungti kai kurias medžiagas, pavyzdžiui, nevalgyti angliavandenių ar riebalų, baltymų. Mums reikia visko, bet protingai.

Tikrai nereikia pridėtinio cukraus, kurio dabar net nežinome kiek su pirktiniu maistu suvalgome. Grilyje apskrudusi mėsa nesuteiks mums nei jėgų, nei naudos. Maistas gali būti vaistas, bet gali būti ir nuodas.

- Maisto kiekiai. Jei yra antsvoris – mes valgome per daug ir/ar judame per mažai. Neišnaudojimas iš maisto gaunamos energijos taip pat blogai, kaip ir ilgalaikis badas. Trumpalaikis pabadavimas, pasninkas – palanku. Geriau mažiau, bet kokybiško maisto“, – sako gydytoja E. Juodžbalienė.

Onkologė-chemoterapeutė sako, kad šiandien maisto pasirinkimas yra pakankamas. „Maistas nėra vaistas, bet pigiau nei ilgi gydymosi metai. Mūsų organizmas padėkos mums tik už sveiką, natūralų, lengvai ir iki galo įsisavinamą maistą. Mes nemylime savęs, jei negalvojame, ką į save dedame. Sirgs ir kentės ne kiti, o mes“, – sako gydytoja.