Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Žmogus ir medicina

Vaistai, kuriuos daugelis lietuvių nori turėti „po ranka“: yra 6 taisyklės, kurias privalote žinoti

2019-12-03 (0) Rekomenduoja   (1) Perskaitymai (55)
    Share

„Sergu jau savaitę, kentėjau iki paskutinio, užsirašiau pas jus, bet vakar jau neiškenčiau – išgėriau...“. Atrodytų, kaip priklausomybę turinčio žmogaus konsultacijos pradžia. O gal tai ir yra priklausomybė, nes, iškentėję iki paskutinio momento, kad ir prieš pat ateinant pas gydytoją, kai jau visai nebeįmanoma kentėti, Lietuvoje pacientai geria... antibiotikus. Kodėl reikia tai daryti, kai iki vizito lieka keliolika valandų, jie ir patys nežino, o mes, gydytojai, nežinome kiek gi yra tų antibiotikus dėl peršalimo ar dantų skausmo geriančių, bet taip iki mūsų ir neateinančių.

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

„Tai gal ir neateina dėl to, kad pasveiksta? Nes aš visada trečią ligos dieną išgeriu ir man per kelias dienas padeda“. Būtent. Bet pasveikstate ne antibiotikų dėka. Nereikia antibiotikų peršalimo ligoms gydyti, o „padeda“ antibiotikai visada po kelių dienų gerklėms ir slogoms be temperatūrų todėl, kad tokia peršalimo eiga – jis gydomas praeina per savaitę, o negydomas per septynias dienas. Todėl susidaro įspūdis, kad antibiotikai gydo. Kitus pacientus dėl tos pačios priežasties „gydo“ homeopatija, šimtas gramų stipraus gėrimo arba burnos skalavimas vaiko šlapimu.

„Tai gal aš pasidariau atsparus antibiotikams?“ Ne. Jūs neatsparus. Nebent sukandęs dantis, užčiaupęs burną ir besispardydamas kojomis visaip kaip priešinatės antibiotikus jums bandančiai sugirdyti žmonai. Atsparios gali būti bakterijos, kurios sukelia susirgimą. O atsparios jos pasidaro dėl neteisingo vartojimo. Kodėl ir kaip pasidaro? Gal nieko tokio, kad pavartojame tuos antibiotikus? Juk blogiau nebus? Ar ne taip? Ne, ne taip. Bus blogiau ir blogiau. Yra tam tikros taisyklės ir jos ne šiaip sau sugalvotos.

Toks mokyklinukų lygio gamtos pažinimo uždavinys. Labai paprastai ir visiems suprantamai apie antibiotikų vartojimo taisykles ir bakterijų atsparumo atsiradimą. Uždavinio sąlygos tokios: mūsų kūnas – Seimo viešbutis. Vieni ten gyvenantys Seimo nariai (gerosios bakterijos) gyvena teisėtai, kiti – (ligos sukėlėjai) neteisėtai. Mums reikia išgyti ir kuo greičiau ir saugiau iškeldinti iš pastato (mūsų organizmo) įsibrovėlius. Tą padaryti mes galime tik pareigūnų (antibiotikų) pagalba.

Pasirenkame patį pigiausią ir paprasčiausią variantą – jauną, žavią, entuziastingą įgaliotinę. Ji ateina, paskambina į duris pažeidėjams, tie parodo kažkokius popierius, nutarimus, pažymėjimus, užkalba dantis ir pareigūnė išeina nieko nepešusi. Kaip neteisėtai gyvenantys Seimo nariai turi įgimtą atsparumą įgaliotiniams, taip tam tikros bakterijos turi įgimtą atsparumą kai kuriems antibiotikams. Todėl pirma antibakterinio gydymo taisyklė – vaistas turi veikti į ligos sukėlėją. Todėl savarankiškai rinktis piliulių iš vaistinėlės likučių negalima, nes vargu, ar tikrai žinote, kas jums sukelia tą ligą.

„Bet man nuo kosulio visada padeda, o šį kartą ne“. Ir nepadės. Nei nuo gerklės skausmo, nei nuo kosulio, nei nuo temperatūros ir juo labiau nuo ėduonies. Antibiotikai nemažina simptomų. Antibiotikai žudo bakterijas. Ne kosulį, ne peršalimą, ne slogą, ne gripą, o bakterijas. Tokie maži padarėliai, kurie mėgsta apsigyventi mumyse ir nepaliaujamai daugintis. Ir kai gydytojai neabejotinai suranda jų pasisvečiavimo jūsų mylimame kūne požymius (pavyzdžiui, kraujo ar šlapimo tyrimų pakitimus), arba aptinka viešnagės vietą (mato pūlius arba pokyčius rentgenogramose), arba net juos pačius (mikroskopuodami arba užaugindami laboratorijose), tik tada bus skiriami antibiotikai. Visais kitais atvejais vartojant priešbakterinius vaistus galima stipriai prašauti pro šalį.

„Bet manęs šitie antibiotikai neveikia. Man kitų reikia“. O jūsų ir neturi jie veikti. Jie turi veikti bakterijas: arba jas žudyti, arba stabdyti jų dauginimąsi. Žudyti jūsų ar mažinti jums norą daugintis antibiotikai tikrai neturi, netgi atvirkščiai. O ligos sukėlėjas dažniausiai būna kitas, kad ir tam pačiam žmogui, ir toje pačioje gerklėje, todėl tas vaistas, kuris galimai nesuveikė pavasarį, nebūtinai nesuveiks rudenį.

Grįžkime prie uždavinio. Kitas sprendimo būdas. Kažkam kažkada padėjo apsukrus komisaras dar iš Giraitės gatvės ir brangiai nekainavo, gavote telefono numerį. Paskambinus atvyko kelių policijos ekipažas, vyrai išėjo, įvertino Seimo narių parkavimo įgūdžius, „pašaudė“ su greičio matuokliu ir išvažiavo. Nepareigingi Seimo nariai liko šiltai savo lovose, o kartu gavo ir patirties, kaip atsispirti kelių policijai, gal net komisaro telefono numerį – pasidarė atsparūs. Pavyzdys iš gyvenimo: „Kaimynė sirgo, jai padėjo, tad ir aš pradėjau gerti“. O Jūs tikras, kad kaimynė turėjo tą pačią ligą ir sukėlėją? Jei kalbame apie lytiškai plintančias ligas ir su kaimyne Jus sieja kur kas daugiau nei bendras šilumos ūkis – tada taip, vaistai tiks. Kitaip – visiškai nebūtinai kas mačijo jai, pamačys ir Jums. Kaip ir pirmu atveju – kiekvienas antibiotikas skirtas gydyti tik tam tikrų bakterijų sukeliamas ligas. Todėl antra taisyklė – dalintis antibiotikais negalima.

„Bet aš turiu stiprių – močiutei reanimacijoje leido į veną“. Irgi blogas pasirinkimas. Grįžtame į mūsų gamtos pažinimo pamoką: nesuveikus įgaliotinės ir kelių policijos galioms, pasikviečiame „Aro“ vyrukus. Atvažiuoja trys džipai, atskrenda malūnsparnis, išbėga rimti vyrai su pilna ekipiruote. Išmuša langus, išsprogdina duris, prapjauna stogą, išneša visus Seimo narius iš pastato ir suguldo veidu į žemę. Kažkas pamiršo keptuvę, kitas atsuktą čiaupą, prasideda gaisras ir potvynis, namas stovi be langų, be durų, pro kiaurą stogą rūksta dūmai, nes jėgos poveikio buvo gerokai per daug. Todėl trečia taisyklė – pasirenkamas siauriausio spektro antibiotikas, kuris veikią sukėlėją. Kitaip gausime disbakteriozes, grybelines infekcijas ir jų sukeliamus viduriavimus, pienligę, gleivinių ar net organų pažeidimus.

„Man per didelė dozė. Pykina. Aš per pusę geriu, tada viskas gerai“. Blogai darote. Net jei antibiotikas tinkamas, tai per maža vaisto dozė gali sukėlėjų nenužudyti iki galo, o kas mūsų nenužudo, tas daro stipresnius. Tas pats mūsų mokyklinis uždavinys: galiausiai į Seimo viešbutį atvyksta pasikaustęs, visus reikiamus įgūdžius bei popieriukus iš Seimo kanceliarijos, savivaldybės bei Naujamiesčio seniūnijos surinkęs pareigūnas. Atvykęs į vietą, motyvavo, įtikinėjo, panaudojęs šiek tiek žavesio ir fizinės jėgos, pradėjo iškeldinimo procedūrą. Bet jis vienas, o prasižengusiųjų daug, todėl visų iškeldinti nespėjo, vienas sugudravo, pasislėpė, o rytojaus rytą jau susiveikė naujas pažymas ir įgijo neliečiamybę. Ir pareigūnas tampa bejėgis.

Todėl ketvirta taisyklė – antibiotikai turi būti skiriami ir vartojami tinkamomis dozėmis, kitaip infekcijos židinyje gali likti gyvų bakterijų, o kitą kartą paskirtas vaistas gali ir neįveikti prieš tai išgyvenusių įsibrovėlių. Bakterijos tampa atsparios. Todėl pareigūnų turi būti keli, kad kiekvieną neteisėtai patalpas užėmusį palydėtų iki išėjimo, į kiekvieną butą pasibelstų, kiekvieną spintelę po kriaukle patikrintų. Bet kas bus, jei tą dieną ne visi Seimo nariai viešbutyje nakvojo? Ir, pareigūnams išvykus ir išsivedus kelis pažeidėjus paryčiais po įtempto naktinio darbo, grįš paskutinis, likęs neteisėtas gyventojas, kurio jau niekas nebeiškeldins?

Teisingai, jis ir vėl užims butą, o kitą kartą žinos, kaip ir kur pasislėpti, tai yra, taps atsparus. Todėl penkta taisyklė – antibiotikai turi būti vartojami pakankamą laiką, kad paveiktų visus sukėlėjus, ir trumpinti to laiko negalima, nes kitaip infekcijos kartojasi, o joms pasikartojus, išgyvenusios bakterijos būna atsparios pirmą kartą skirtiems antibiotikams.

„Tai gal galiu iš anksto suvartoti, kad nesusirgčiau? Nes vis tiek paskui viskas baigiasi antibiotikais?“ Gal ir galite, tik kas gali užtikrinti, kad neužsikrėsite bakteriją kitą dieną po to, kai nustosite vartoti antibiotikus? Į priekį vaistų neprigersite. Juk neišgeriate daugiau šampano sekmadienį, kad jaustumėte malonų galvos svaigimą ketvirtadienį? Išankstinis pareigūnų vizitas į minėtą viešbutį, kol dar niekas į jį neįsikėlė, nieko neduos, nes pažeidėjų dar nėra. Ir nesvarbu, kiek laiko pareigūnas patruliuos laiptinę ir skambins į duris – dieną ar savaitę – kol nebus pažeidėjų, tol jų neiškeldins. Todėl nesvarbu, ar sloguojate dvi dienas, ar savaitę, kol nėra aiškių bakterinės infekcijos požymių antibiotikų jums nereikia. Todėl šešta taisyklė – antibiotikai skirti tik bakterijų sukeltoms infekcijoms gydyti. Virusų, grybelių, uždegimo, alergijos jie neveikia ir jų simptomų nepalengvina.

„O kaip su profilaktika? Gal galima būtų profilaktiškai vartoti?“ Galima, bet tik esant didelei rizikai. Profilaktiškai antibiotikai gali būti skiriami atliekant tam tikras procedūras, kai yra šansas užkrato plitimui (pavyzdžiui, raunant stipriai sugedusį dantį). Arba esant sunkiai būklei, kai nėra atsparumo infekcijai (karščiuojant po chemoterapijos, sergant ŽIV). Arba kontaktavus su pavojingos infekcijos sukėlėju, kai užsikrėtimo rizika labai didelė (skarlatina arba meningokokinė infekcija). Vienintelis būdas su pareigūnų pagalba profilaktiškai apsaugoti viešbutį mūsų uždavinyje – statyti ten postą ir nuolat visus tikrinti. Bet tai kainuoja brangiai ir vis tiek lieka būdų apeiti sistemą, tai yra didėti atsparumui. Kur kas pigiau, naudingiau ir veiksmingiau – ugdyti Seimo narių sąžinę ir visuomenės budrumą.

O infekcinės ligos atveju vietoj nuolatinio profilaktinio antibiotikų vartojimo – neplatinti užkrato, likti susirgus namuose, nevartoti vaistų be reikalo, plauti rankas ir dezinfekuoti paviršius, skiepytis nuo vakcinomis kontroliuojamų ligų, laikytis paprasčiausios buities, darbo ir maisto higienos. O antibiotikus ir priešvirusinius vaistus vartoti tik gydytojui paskyrus, paskirtomis dozėmis, nurodytu režimu, visą nurodytą kursą, likučių nekaupti, su kitais nesidalinti ir iš kaimynų neprašyti.

Sveikos jums žiemos ir drausmingų metų.

P. S. Šis rašinėlis, be informacinio, dar turi ir nemažai tam tikram literatūriniam žanrui būdingo turinio ir, rašydamas jį, nenorėjau įžeisti jokios valstybinės įstaigos ir/ar jos atstovų. Visi sutapimai yra atsitiktiniai, komisaras, įgaliotinė ir Seimo nariai yra išgalvoti, Naujamiesčio seniūnija paminėta išskirtinai teigiama prasme.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(5)
Neverta skaityti!
(4)
Reitingas
(1)
Tai yra pranešimas spaudai - pateiktos informacijos redakcija neredaguoja, o už pranešimo turinį atsako jį paskelbę autoriai.
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
124(0)
114(0)
60(0)
47(0)
44(0)
36(0)
34(0)
20(1)
15(0)
12(0)
Savaitės
186(0)
184(0)
179(0)
178(0)
172(0)
Mėnesio
297(3)
288(0)
286(0)
279(6)
278(1)