Protiškai atsilikusia laikyta moteris rado būdą, kaip išgydyti savo smegenis

Barbara Arrowsmith Young yra viena tokių išimčių, rašoma Kanados mokslininko, psichiatro, psichoanalitiko Nornamo Doidge'o knygoje „Smegenų gebėjimas gyti“ (Kitos knygos, 2016). Kai dar buvo mokyklinio amžiaus, tinkamiausiai jos psichiką nusakantis žodis buvo „asimetrija“.

Gimusi Toronte 1951 metais ir užaugusi Peterboro mieste, Ontario apygardoje, vaikystėje Barbara turėjo tam tikrų talentų: jos girdimoji ir regimoji atmintis priklausė devyniasdešimt devintajai procentilei. Smegenų kaktos skiltis buvo nepaprastai išsivysčiusi, tai suteikė jai užsispyrimo ir atkaklumo.

Tačiau smegenys buvo asimetriškos – tai reiškė, kad nepaprastus jos gebėjimus lydėjo protinis atsilikimas tam tikrose srityse. Ši asimetrija paliko pėdsaką ir Barbaros kūne. Jos mama kartais juokaudavo, kad akušeris tikriausiai ištraukė dukrą už dešinės kojos. Ji buvo ilgesnė už kairiąją, o tai lėmė ir viso dubens kreivumą. Dešinioji ranka niekados neišsitiesė, dešinioji kūno pusė buvo ilgesnė už kairiąją, o kairioji akis sunkiai markstėsi. Stuburas buvo asimetriškas ir susisukęs nuo skoliozės. Barbarą kamavo painus mokymosi negalių derinys.

Už kalbą atsakinga smegenų sritis, Broca sritis, tinkamai nefunkcionavo, todėl ji sunkiai tarė žodžius. Be to, ji negebėjo erdviškai mąstyti. Norėdami pajudėti erdvėje, prieš imdamiesi paties judesio, mes pasitelkiame erdvinį mąstymą, kad galvose susikurtume įsivaizduojamą trajektoriją. Be erdvinio mąstymo negali apsieiti šliaužiojantis vaikas, dantį gręžiantis odontologas ar savo veiksmus bandantis numatyti ledo ritulio žaidėjas.

Vieną dieną, būdama trejų metų, Barbara nusprendė pažaisti bulių ir matadorą. Ji buvo bulius, o lauke stovinti mašina turėjo atstoti matadoro peleriną. Manydama, kad jai pavyks mestis į šoną ir taip išvengti mašinos, ji puolė pirmyn. Tačiau neteisingai apskaičiavo judesius ir trenkėsi į mašiną, prasiskėlė galvą. Mama pareiškė, kad jeigu Barbara išgyvens dar vienus metus, tai bus stebuklas.

Erdvinis mąstymas būtinas ir tam, kad mintyse galėtume susikurti žemėlapį su jame išdėstytais daiktais. Šį mąstymą pasitelkiame tuomet, kai norime sutvarkyti darbo stalą ar bandome prisiminti, kur palikome raktus. Barbara nuolatos ką nors pamesdavo. Negalėdama mintyse susikurti žemėlapio su jame išsidėsčiusiais daiktais, ji užmiršdavo, kur yra daiktas, vos tik šis dingdavo iš akių. Todėl ji turėjo visus daiktus, su kuriais žaisdavo ar dirbdavo, laikyti sudėtus tiesiai prieš akis, o spintos stalčius ir duris palikti atidarytus. Išėjusi į lauką ji visada pasiklysdavo. Taip pat ji turėjo kinestezinę problemą. Kinestezinis intelektas padeda suvokti, kur kūnas ir galūnės yra erdvės atžvilgiu, ir leidžia suvaldyti bei koordinuoti judesius. Jis padeda atpažinti objektus juos liečiant. Tačiau Barbara niekados negalėjo pasakyti, kaip toli pajudėjo jos kairė koja ar kairė ranka.

Nors sieloje ji buvo tikra padūkėlė, tikrovėje – be galo nevikri. Ji negalėjo išlaikyti sulčių stiklinės kairėje rankoje jos neišliejusi, dažnai kliuvinėjo ir griuvinėjo. Laiptai jai atrodė ypač klastingi. Be to, kairioji kūno pusė buvo nejautri, todėl ji nuolatos tą pusę susimušdavo.

<...>

Tik dėl dėtų nepaprastų psichinių pastangų ir nuolatinio kartojimo ji galėjo išmokti vieną simbolį susieti su kitu. Barbara atbulai rašydavo raides „b“, „d“, „q“ ir „p“, žodį „kas“ skaitydavo kaip „sak“ ir apskritai skaitė ir rašė iš dešinės į kairę – ši negalia vadinama veidrodiniu rašymu. Ji buvo dešiniarankė ir kadangi rašė iš dešinės į kairę, ištepliodavo viską, ką parašydavo.

Mokytojai laikė ją sunkiai suvaldomu vaiku. Kadangi ji buvo disleksikė, skaitydama nuolatos darydavo kartais brangiai kainavusias klaidas. Jos broliai sename buteliuke nuo nosies lašų laikė eksperimentams skirtą sieros rūgštį. Kartą Barbara nusprendė pasigydyti beprasidedantį šniurkščiojimą, tačiau neteisingai perskaitė naujai brolių užklijuotą etiketę. Pajutusi į sinusus lašančią rūgštį, ji tiesiog nuėjo į lovą, nes gėdijosi pasakyti mamai apie dar vieną ištikusią nelaimę. Negalėdama suprasti ryšio tarp priežasties ir pasekmės, ji keistai elgėsi tarp žmonių, nes negalėjo matyti ryšio tarp tam tikro elgesio ir jo pasekmių.

Mokykloje mergaitė negalėjo suprasti, kodėl, nors broliai mokėsi toje pačioje mokykloje, ji negali išeiti iš savo klasės ir aplankyti juos kada tik panorėjusi. Ji galėjo atmintinai išmokti matematinius veiksmus, tačiau negalėjo suvokti matematinių sąvokų. Galėjo įsiminti, kad penkis padauginus iš penkių yra dvidešimt penki, bet niekaip negalėjo suprasti, kodėl.

Barbaros mokytojai problemą bandė spręsti duodami papildomų pratimų, o tėvas praleido valandų valandas nesėkmingai bandydamas jai paaiškinti. Motina dukrai prieš nosį laikydavo korteles su paprastomis matematinėmis užduotimis. Kadangi Barbara niekaip negalėjo jų suprasti, stengdavosi atsisėsti taip, kad persišviestų popierius ir ji galėtų perskaityti kitoje kortelės pusėje esantį atsakymą. Tačiau šie bandymai ištaisyti padėtį nesprendė problemos iš esmės, o tik darė dar labiau nepakeliamą. Barbara nepaprastai norėjo gerai mokytis ir pradinę mokyklą sugebėjo baigti per pietų pertraukas ir po pamokų bandydama viską išmokti atmintinai. Vidurinėje mokykloje jos pažymiai buvo labai nepastovūs.

Pasinaudodama nepaprasta atmintimi, išmoko slėpti savo trūkumus ir netrukus galėjo atmintinai išmokti faktų kupinus puslapius. Prieš egzaminus ji melsdavosi, kad klausimai būtų faktiniai, žinodama, kad tokiu atveju lengvai gali gauti 100 balų, bet jei klausimams atsakyti reikėdavo suvokti kokius nors ryšius, paprastai tegaudavo vos keliolika balų.

Barbara niekuomet negalėjo susigaudyti, kas vyksta čia ir dabar, – suprasdavo tik vėliau, praėjus tam tikram laiko tarpui. Kadangi negebėjo suprasti, kas šalia jos vyksta tuomet, kai tai iš tiesų vyko, praleisdavo valandų valandas žvelgdama atgal į praeitį ir bandydama painius fragmentus sujungti į suprantamą visumą. Kai kuriuos paprastų paprasčiausius pokalbius, filmų dialogus ar dainų žodžius turėdavo mintyse pakartoti gal dvidešimt kartų, nes pasiekus sakinio pabaigą negalėdavo prisiminti, ką reiškė sakinio pradžia.

<...>

Barbara užaugo tais laikais, kai pagalbos sulaukti buvo beveik neįmanoma – šeštajame dešimtmetyje tokiame mažame miestelyje kaip Peterboras apie tokius dalykus buvo paprasčiausiai nekalbama, – sako ji. – Vyravo požiūris, kad žmogus turi išsikapstyti savo jėgomis, o jei nepavyksta, tai ką jau padarysi. nebuvo jokių specialiojo ugdymo specialistų nei apsilankymų pas gydytojus ar psichologus.

Terminas „mokymosi negalia“ imtas plačiau vartoti tik praėjus dar dviem dešimtmečiams. Mano pirmos klasės mokytoja tėvams pasakė, kad aš turiu „psichinį bloką“ ir niekuomet nesugebėsiu mokytis taip, kaip kiti. Tiksliau problemos apibrėžti niekas nesugebėjo. Vaikas galėjo būti tik protingas, vidutinis, lėto mąstymo arba protiškai atsilikęs. Jei buvai protiškai atsilikęs, tave paskirdavo į vadinamąją galimybių klasę. Tačiau tai nebuvo tinkama vieta mergaitei, turinčiai fenomenalią atmintį, galėjusiai kuo puikiausiai išlaikyti egzaminus žodžiu.

Barbaros vaikystės draugas Donaldas Frostas, dabar dirbantis skulptoriumi, pasakoja: – ji jautė nepaprastą spaudimą siekti akademinių aukštumų. Youngų šeimos nariai buvo ambicingi pirmūnai. Tėvas Džekas dirbo elektros inžinieriumi ir išradėju kanados „General electric“ gamykloje ir galėjo pasigirti trisdešimt keturiais patentais. Jei Džeką pavykdavo vakarienei atitraukti nuo knygos, tai būdavo tikras stebuklas. Motina Meri vadovavosi posakiais: „Net neabejok, kad tau pavyks“ ir „jei matai problemą – imkis ją spręsti.“

Barbara visuomet buvo nepaprastai jautrus, šiltas ir rūpestingas žmogus, – tęsia Frostas, – tačiau savo problemas slėpti jai sekėsi labai gerai. Apie tai nebuvo kalbama. Pokario metais vyravo požiūris, kad negalių demonstruoti nevalia lygiai taip, kai nevalia rodyti spuogų. Tikėdamasi, kad pačiai pavyks viską išsiaiškinti, Barbara ėmė domėtis vaiko raidos studijomis. Bakalauro studijų Guelfo universitete metu jos protiniai trūkumai vėl išryškėjo.

Laimė, jos dėstytojai, dirbę vaikų stebėjimo laboratorijoje, pamatė, kad ji turi nepaprastą gebėjimą atpažinti nežodines užuominas, ir paprašė jos imtis dėstyti. Barbara buvo įsitikinusi, kad kažkur buvo įsivėlusi klaida. Tuomet ji buvo priimta į švietimo studijų magistro programą Ontario insitute. Daugumai studentų mokslinį darbą pakakdavo perskaityti kartą ar du, o Barbara turėdavo tą patį darbą ir daugumą jo šaltinių perskaityti dvidešimt kartų vien tam, kad galėtų bent trumpam suvokti prasmę. Naktimis ji miegodavo vos po keturias valandas.

Kadangi Barbara daugeliu atžvilgių buvo be galo talentinga ir jai puikiai sekėsi stebėti vaikų elgesį, dėstytojai negalėjo patikėti, kad ji yra neįgali. Pirmasis tai suprato kitas talentingas, bet taip pat mokymosi sutrikimų turintis švietimo studijų programos Ontario institute studentas Joshua Cohenas. Jis buvo nedidelės klinikos, skirtos mokymosi sutrikimų turintiems vaikams, vadovas. Šioje klinikoje buvo taikoma standartinė gydymo metodika, vadinama kompensavimu, paremta tuo metu vyravusia teorija, teigiančia, kad mirusios arba nespėjusios galutinai išsivystyti smegenų ląstelės nebegali būti atkurtos. Kompensavimas padeda šią problemą apeiti. Sunkiai skaitantys žmonės gali klausytis garso įrašų. Tie, kuriems sunkiai sekasi suvokti argumentus, raginami skirtingomis spalvomis nuspalvinti pagrindinius akcentus.

Joshua Barbarai sukūrė atskirą kompensavimo programą, tačiau, jos manymu, programa reikalavo pernelyg daug laiko. Be to, baigiamajame magistro darbe, kuriame ji tyrė švietimo studijų klinikoje gydomus vaikus, turinčius mokymosi negalią, ėmė įrodinėti, kad daugumai jų nepavyko pasiekti pagerėjimo. ir dar: ji jautėsi turinti tiek trūkumų, kad kartais atrodė sudėtinga rasti sveiką funkciją, kuri leistų šiuos trūkumus apeiti. Vis dėlto, kadangi ji taip puikiai išvystė atmintį, Joshua pareiškė, kad turėtų būti geresnis būdas jos problemoms išspręsti.

Vieną dieną Joshua pasiūlė jai peržvelgti keletą tuo metu skaitytų Aleksandro Lurijos knygų. Barbara pasišovė jas įveikti, nors tai reiškė, kad sudėtingesnius paragrafus jai teks skaityti begalę kartų. Ypač sudėtingas jai pasirodė Lurijos knygos „Pagrindinės neurolingvistikos problemos“ skyrius apie insultą ar traumą patyrusius žmones, kuriems sunkiai sekėsi suvokti gramatikos bei logikos taisykles ir pažinti laikrodį.

Lurija, kuris buvo gimęs 1902 metais, pilnametystės sulaukė revoliucinėje Rusijoje. Jis be galo domėjosi psichoanalize, susirašinėjo su Freudu ir rašė darbus apie psichoanalitinę techniką, vadinamą laisvosiomis asociacijomis, kai pacientai sako viską, kas jiems šauna į galvą. Jo tikslas buvo išrasti objektyvų metodą Freudo idėjoms patikrinti. Dar nesulaukęs trisdešimties jis išrado melo detektoriaus prototipą. Stalino valdymo metais prasidėjus „didžiajam valymui“, psichoanalizė tapo nepageidaujamu mokslu, o Lurija buvo paskelbtas visuomenės priešu. Jis viešai išsižadėjo savo idėjų ir pripažino padaręs tam tikrų „ideologinių klaidų“.

Tuomet, tikėdamasis dingti iš akiračio, jis įstojo į medicinos mokyklą. Tačiau psichoanalizės jis visiškai neužmiršo. Bandydamas neatkreipti į save pernelyg daug dėmesio, ėmė tam tikrus psichoanalitinio metodo aspektus diegti psichologijoje ir neurologijoje ir tapo vienu iš neuropsichologijos pradininkų. Atvejo studijose, užuot pateikęs trumpas simptomus apibūdinančias vinjetes, ėmė išsamiai aprašinėti savo pacientus.

Kaip rašė Oliveris Sacksas, „Lurijos atvejo studijos tikslumu, gyvumu, gausa ir detalių išsamumu gali būti lyginamos tik su Freudo atvejo studijomis.“ Lurijos knygoje „Prarastas ir sugrąžintas pasaulis“ pateikiami vieno labai ypatinga negalia besiskundusio vyro dienoraščio santrauka ir komentarai.

1943 metų gegužės pabaigoje į Lurijos kabinetą reabilitacinėje ligoninėje, kurioje tuo metu dirbo, įėjo Levas Zazeckis – vyras, kuris atrodė kaip berniukas. Zazeckis buvo jaunas rusų leitenantas, sužeistas Smolensko mūšyje, kur prastai aprūpintos rusų kariuomenės pajėgos susidūrė su nacių karo mašina. Jam į galvą pataikiusi kulka sunkiai sužeidė kairįjį pusrutulį ir sulindo giliai į smegenis. Ilgą laiką jis išgulėjo ištiktas komos. Zazeckiui nubudus atsirado labai keistų simptomų.

Šrapnelis buvo įstrigęs toje smegenų srityje, kuri paprastai leidžia suvokti simbolių ryšius. Jis negalėjo logiškai mąstyti, suvokti priežasties ir pasekmės ryšio, matyti erdvinių ryšių; negalėjo atskirti dešinės nuo kairės; negalėjo suvokti skirtingas kalbos dalis išreiškiančių gramatikos elementų ryšio. Prielinksniai „į“, „iš“, „prieš“, „po“, „su“ ar „be“ jam tapo visiškai bereikšmiai. Jis negalėjo suprasti viso žodžio ar sakinio, negalėjo nuodugniai prisiminti praeities įvykių, nes visa tai reikalavo simbolių ryšių suvokimo. Jis tegalėjo pagauti trumpalaikius fragmentus. Tačiau jo smegenų kaktos skiltis, padėjusi atskirti tai, kas svarbu, ir planuoti, kurti strategijas, kelti tikslus ir jų siekti, liko nepaliesta. Tai leido jam atpažinti savo trūkumus ir norą juos įveikti.

Kadangi skaitymas iš esmės yra suvokimo veiksmas, skaityti jis negalėjo, tačiau galėjo rašyti, nes rašymas – tyčinis veiksmas. jis ėmė rašyti dienoraštį „aš nesiliausiu kovojęs“, kurio apimtis siekė tris tūkstančius puslapių. „Aš buvau nužudytas 1943 metų kovą, – rašė jis, – tačiau dėl kažkokios gyvybiškai svarbios mano kūne esančios galios likau gyvas.“ Lurija šį pacientą stebėjo ir tyrinėjo, kaip sužeidimas veikia protinę veiklą, daugiau nei trisdešimt metų. Jis buvo Zazeckio negailestingos kovos „už gyvenimą, o ne vien tik egzistavimą“ liudytojas.

Skaitydama Zazeckio dienoraštį Barbara galvojo: „Juk čia aprašytas mano gyvenimas.“ „Aš žinojau, ką reiškia tokie žodžiai kaip „motina“ ir „duktė“, tačiau negalėjau suvokti junginio „motinos duktė“, – rašė Zazeckis. – Žodžių junginiai „motinos duktė“ ir „dukters motina“ mano buvo suvokiami visiškai identiškai. Man sunkumų keldavo tokie klausimai kaip: „ar dramblys didesnis už musę?“ Viskas, ką aš galėjau pasakyti, kad dramblys buvo didelis, o musė maža, tačiau aš nesuvokiau žodžių „didesnis“ ir „mažesnis“ prasmės. Kai žiūriu filmą, dar prieš man pradėjus suvokti, ką sako aktoriai, vis prasideda nauja scena. Lurija pamažu ėmė suvokti problemą.

Zazeckį sužeidusi kulka buvo įstrigusi kairiajame smegenų pusrutulyje, toje vietoje, kur susikerta trys pagrindinės suvokimo sritys: smilkinio skiltis (paprastai apdorojanti garsą ir kalbą), pakaušio skiltis (kuri paprastai apdoroja regimuosius atvaizdus) ir momens skiltis (kuri paprastai apdoroja erdvinius ryšius ir padeda sujungti skirtingų jutimų siunčiamą informaciją). Šioje sandūroje visų šių trijų sričių apdorojami duomenys sujungiami ir susiejami tarpusavyje.

Lurija nustatė, kad Zazeckis viską suvokdavo teisingai, tačiau negalėjo suvokti ryšių tarp šių skirtingų suvokimo formų, atstojančių skirtingas visumos dalis. Svarbiausia, jam baisiai nesisekė tarpusavyje susieti skirtingų simbolių, ko paprastai reikalauja žodinis mąstymas. Taigi Zazeckis dažnai kalbėjo ne vietoje vartodamas žodžius. Atrodė, tarsi jis neturėtų pakankamai didelio tinklo, leidžiančio pagauti ir išlaikyti skirtingus žodžius ir jų reikšmes, todėl dažnai negalėjo susieti žodžių su jų reikšmėmis ir apibrėžimais. Jis gyveno fragmentuotą gyvenimą ir rašė: „Aš visą laiką esu paklydęs rūke… Viskas, kas prasišviečia į mano protą, tėra vaizdai… Miglotos iliuzijos, kurios staiga pasirodžiusios vėl pradingsta… Aš paprasčiausiai negaliu suvokti ar prisiminti, ką jos reiškia.“

Pirmą kartą gyvenime Barbara suprato, kad jos problema turėjo fizinį adresą. Tačiau Lurija nepateikė vieno dalyko, kurio jai reikėjo labiausiai, – gydymo metodo. supratusi, kokia ji vis dėlto neįgali, pasijuto be galo išsekusi bei prislėgta ir ėmė galvoti, kad taip gyventi toliau nebegalinti. Metro stotyse ji ėmė ieškoti vietos, kur geriausia būtų nušokti.

Būtent tuomet, kai jai buvo dvidešimt aštuoneri ir vis dar studijavo magistro programą, į rankas pateko mokslinis darbas. Markas Rosenzweigas iš Kalifornijos universiteto Berklyje augino ir tyrė stimuliuojamoje bei nestimuliuojamoje aplinkose gyvenančias žiurkes ir pomirtinių tyrimų metu nustatė, kad tos žiurkės, kurių aplinka buvo stimuliuojama, turėjo daugiau neurotransmiterių, didesnį svorį ir geresnę kraujo cirkuliaciją nei žiurkės, gyvenusios nestimuliuojamoje aplinkoje. Jis buvo vienas iš pirmųjų mokslininkų, kuriems pavyko pademonstruoti neuroplastiškumą parodant, kad išorinė veikla gali lemti pakitimus smegenyse.

Barbara pasijuto tarsi nutrenkta žaibo. Rosenzweigas įrodė, kad smegenis įmanoma pakeisti. Nors daugelis tuo abejojo, Barbarai tai reiškė viena: kompensavimas galbūt iš tiesų nėra vienintelis atsakymas. Savo pačios proveržį jai pavyko pasiekti susiejus Rosenzweigo ir Lurijos tyrimų rezultatus. Ji atsiskyrė nuo visų ir savaitė po savaitės ėmė iki visiško išsekimo vargti prie pačios sukurtų pratimų, nors ir neturėjo jokių garantijų, kad tai ką nors pakeis.

Užuot perėjusi prie kompensavimo technikos, ji ėmė treniruoti silpniausią savo funkciją – gebėjimą nustatyti ryšius tarp skirtingų simbolių. Vieno iš pratimų metu ji turėjo perskaityti šimtus kortelių, ant kurių buvo nupieštos skirtingą laiką rodančios laikrodžio rodyklės. Ji paprašė Joshua Coheno, kad kitoje kortelės pusėje užrašytų teisingą laiką. Ji išmaišydavo korteles, kad negalėtų įsiminti atsakymų. Atversdavo kortelę, pabandydavo pasakyti rodyklių rodomą laiką, patikrindavo atsakymą ir kuo greičiau pereidavo prie kitos kortelės. Kai nepavykdavo teisingai atspėti laiko, valandų valandas praleisdavo prie tikro laikrodžio, lėtai sukinėdama rodykles ir bandydama suprasti, kodėl, kai laikrodis rodė 2 val. 45 min., valandinė rodyklė buvo per tris ketvirtadalius pasistūmėjusi skaičiaus trys link.

Kai pagaliau ėmė sektis teisingai atspėti rodomą laiką, ji pridėjo sekundinę rodyklę ir dar vieną rodyklę, kuri rodė 60-ąją sekundės dalį. Praėjus kelioms varginančioms savaitėms ji ne tik galėjo pasakyti, kiek valandų, greičiau nei kiti žmonės, bet ir pastebėjo, kad darosi lengviau susieti skirtingus simbolius, ir pirmą kartą gyvenime ėmė suprasti gramatikos, matematikos ir logikos taisykles. O svarbiausia – galėjo esamuoju laiku suprasti, ką žmonės kalba. Pirmą kartą gyvenime ji ėmė gyventi realiu laiku. Skatinama pirmųjų bandymų sėkmės pritaikė pratimus ir kitiems savo negalavimams – erdvinio mąstymo trūkumui, negebėjimui suprasti, kur yra galūnės, ir regėjimo negaliai – įveikti, ir jai galiausiai pavyko išvystyti šias funkcijas iki vidutinio lygio.

Barbara ir Joshua Cohenas susituokė ir 1980 metais drauge atidarė Arrowsmith mokyklą Toronte. Jie kartu atliko tyrimus, o Barbara ir toliau kūrė pratimus smegenims ir rūpinosi kasdiene mokyklos priežiūra. Vėliau jie išsiskyrė, o 2000 metais Joshua mirė. Kadangi tiek mažai žmonių žinojo ar pritarė plastiškumo teorijai arba tikėjo, kad smegenys gali būti treniruojamos taip, tarsi jos būtų raumuo, nebuvo konteksto, kuriame Barbaros darbas galėtų būti suprastas. Kai kurie kritikai buvo įsitikinę, kad jos teiginiai apie tai, kad mokymosi sutrikimai gali būti pagydomi, yra nepagrindžiami.

Tačiau užuot pasidavusi, Barbara ir toliau kūrė pratimus toms smegenų sritims ir funkcijoms, kurios dažniausiai paveikiamos skirtingų mokymosi negalių. Kadangi tais laikais aukštųjų technologijų skeneriai smegenims nuskaityti dar nebuvo išrasti, norėdama nustatyti, kurioje smegenų srityje apdorojamos skirtingos protinės funkcijos, ji daugiausia rėmėsi Lurijos darbais. Dirbdamas su tokiais pacientais kaip Zazeckis, Lurija buvo sukūręs savo paties smegenų žemėlapį. Jis atkreipė dėmesį, kurioje vietoje buvo sužeistos kareivio smegenys, ir šią sritį susiejo su prarastų psichinių funkcijų apdorojimu.

Barbara išsiaiškino, kad mokymosi sutrikimai dažnai yra tie patys mąstymo sutrikimai, kuriais skundėsi ir Lurijos pacientai, tiesiog lengvesnės formos. Arrowsmith mokykloje norintys mokytis vaikai ir jų tėvai turėjo pereiti iki keturiasdešimt valandų trunkantį vertinimo procesą, skirtą nustatyti, kurios smegenų funkcijos susilpnėjusios ir ar jas apskritai galima atkurti. Priimti mokiniai, kurie įprastose mokyklose paprastai buvo be galo išsiblaškę, ramiai sėdėjo prie savo kompiuterių. kai kurie iš tų, kuriems buvo nustatyti ne tik mokymosi, bet ir dėmesio sutrikimai, vartojo ritaliną.

Toliau tęsdami pratimų programą kartais jie galėjo nustoti vartoję vaistus, nes dėmesio problemos paprastai tebuvo mokymosi sutrikimų pasekmė. šioje mokykloje vaikai, kurie, kaip ir Barbara, anksčiau negalėjo pagal laikrodžio rodyklių išsidėstymą pasakyti laiko, dabar prie kompiuterio per kelias sekundes gali išspręsti nepaprastai sudėtingus uždavinius naudodamiesi dešimt rodyklių turinčiais laikrodžiais (kurių rodyklės rodo ne tik minutes, valandas ir sekundes, bet ir kitus matus: dienas, mėnesius, metus). Jie sėdi tyliai ir susikaupę tol, kol surenka pakankamai atsakymų, kad patektų į kitą lygį. Tada jie garsiai sušunka „Valio!“, o kompiuteris juos pasveikina švieselėmis ekrane.

Pabaigę šią programą jie gali pasakyti laiką pagal tokius laikrodžius, kurių joks „normalus“ žmogus suprasti negalėtų. Prie kitų stalų vaikai mokosi urdu ir persų kalbų raidžių, kad pagerintų regimąją atmintį. Šių raidžių formos jiems nėra pažįstamos, todėl šio smegenų pratimo metu mokiniai turi išmokti greitai atpažinti svetimas formas. Dar kiti vaikai, tarsi maži piratai ant kairės akies ryšėdami raištį, tušinuku stropiai bando atsekti subtilias linijas, keverzones ir kinų kalbos raides.

<...>

Nuo to laiko, kai Markas RosezWeigas pirmą kartą atliko eksperimentus su žiurkėmis, kurie Barbarą įkvėpė ir jai parodė, kad tinkama aplinka ir stimuliacija padeda smegenims augti, prabėgo jau daug metų. Per šiuos metus tiek jo laboratorijos, tiek kitiems mokslininkams pavyko įrodyti, kad stimuliuojamos smegenys gali augti visais įsivaizduojamais būdais. Gyvūnai, užaugę papildytoje aplinkoje – tarp kitų gyvūnų, tyrinėjimo objektų, ridenamų žaislų, laipioti skirtų kopėčių ir bėgioti įrengtų sukamų ratų, – prie aplinkos prisitaiko geriau negu genetiškai identiški gyvūnai, užauginti skurdesnėje aplinkoje. Žiurkių, kurios buvo treniruojamos spręsti sudėtingesnes erdvines problemas, organizmuose randama daugiau mokymuisi būtinos cheminės medžiagos acetilcholino nei tų žiurkių, kurios buvo pratinamos spręsti paprastesnes problemas.

Proto lavinimas bei gyvenimas papildytoje aplinkoje gali iki 5 procentų padidinti gyvūnų smegenų žievės svorį, o tose srityse, kurios tiesiogiai stimuliuojamos, – net iki 9 procentų. Lavinami ir stimuliuojami neuronai užaugina 25 procentais daugiau ataugų. Taip pat padidėja jų svoris, atskirų neuronų jungčių skaičius ir pagerėja kraujo tiekimas. šie pokyčiai galimi ir vėlesnėse gyvenimo stadijose, nors senesniems gyvūnams jie nepasireiškia taip greitai kaip jauniems. Panašus lavinimo ir papildytos aplinkos poveikis smegenų anatomijai buvo pastebėtas stebint visus iki šiol tirtus gyvūnus. jei kalbėsime apie žmones, pomirtiniai skrodimai parodė, kad išsilavinimas padidina neuronų atšakų skaičių. Didesnis atšakų skaičius stumia neuronus tolyn vieną nuo kito, o tai lemia smegenų tūrio ir tankio padidėjimą. idėja, kad smegenys yra tarsi raumuo, kurį treniruojant jis ima augti, nėra tik metafora.

Kai kurių dalykų nebeįmanoma sustatyti į vietas. Levo Zazeckio dienoraščiai iki pat pabaigos išliko tik padrikų minčių rinkiniai. Aleksandras Lurija suprato tų padrikų minčių prasmę, bet negalėjo savo pacientui niekuo padėti. Tačiau Zazeckio gyvenimo istorija suteikė Barbarai Arrowsmith Young galimybę išsigydyti pačiai ir padėti kitiems.

Šiandieną Barbara Arrowsmith young yra aštraus proto ir linksma, neturi jokių plika akimi pastebimų psichinio pobūdžio nusiskundimų. Nuo vienos veiklos ji greitai šoka prie kitos, nuo vieno vaiko – prie kito. Ji – talentinga visų galų meistrė. Jai pavyko įrodyti, kad mokymosi negalią turintys vaikai dažnai gali peržengti kompensavimo metodikos ribas ir išspręsti pamatines problemas. Kaip ir visos smegenims skirtų pratimų programos, jos programa taip pat veiksmingiausia tuomet, kai žmogus turi tik keletą probleminių sričių. Kadangi ji yra sukūrusi pratimus, tinkamus daugybei smegenų sutrikimų, neretai gali padėti ir vaikams, turintiems ne vieną ir ne dvi mokymosi negalias, – tokiems vaikams, kokia buvo ji pati iki tol, kol susikūrė sau geresnes smegenis.

***

Tai buvo ištrauka iš knygos „Smegenų gebėjimas gyti“, Normanas Doidge. „Keičiantys mąstymą, paaiškinantys stebuklus ir realybę sukrečiantys dalykai, kurie turės įtakos visai žmonijai“ („The New York Times“).

Kanados mokslininkas, psichiatras, psichoanalitikas, Toronto ir Niujorko universitetų bendradarbis Normanas Doidge’as bestseleriu tapusioje knygoje „Save keičiančios smegenys“ (The Brain That Changes Itself, 2007) išsamiai aprašo revoliucinį atradimą, kad žmogaus smegenys pasižymi gebėjimu keistis. Šios fundamentalios smegenų savybės, kurią imta vadinti neuroplastiškumu, atradimas radikaliai pakeitė ne tik medicinos mokslą, bet ir požiūrį į žmogaus smegenis kaip į nuolat kintantį ir galintį atsinaujinti neuronų tinklą.

Susipažinkite su devyniasdešimtmečiu daktaru, kuris vis dar praktikuoja mediciną, su insulto auka, kuri vėl išmoko judėti ir kalbėti, su moterimi, turinčia tik pusę smegenų, bet sugebėjusia „persiprogramuoti“ ir jaustis visaverte. Šių žmonių gyvenimus visiškai pakeitė atradimas, kad pozityviai mąstant ir tinkamai veikiant smegenys gali pačios „pasitaisyti“. Knygoje moksliškai, o kartu paprastai ir suprantamai paaiškinama, kad sukoncentruotos mintys gali keisti smegenų fizinę struktūrą beveik taip, kaip ir veiksmai.

„Kartu su pagrindine idėja – neuroplastiškumu – aiškinama daugybė kitų neuronų lygmeniu vykstančių reiškinių, padedančių suprasti, kas atsitinka pažeidus smegenis ar sutrikus jų funkcijai, sergant psichikos liga, išgyvenant stresą ar krizę. Knyga padės suprasti ir tai, ką reiškia normalus funkcionavimas: pirmenybės teikimas tam tikram maistui, kraštovaizdžiui, patriotizmo ir tautiškumo jausmai ir pagaliau – mūsų pačių prigimtis“ (prof. A. Bagdonas).

Meilė, seksas, sielvartas, santykiai, mokymasis, priklausomybės, kultūra, technologijos ir psichoterapija gali keisti mūsų smegenis. Turėdami tokias plastiškas ir visą gyvenimą besimokančias smegenis esame savitos, unikalios asmenybės, kurios nukreipusios valią tinkama linkme gali pasiekti neįtikėtinus dalykus.

Knygos pratarmę ir paaiškinimus parašė Vilniaus universiteto profesorius Albinas Bagdonas.