Šanchajuje gyvenantis lietuvis papasakojo, kaip koronavirusas pakeitė miesto gyvenimą: teko išbandyti net ir paniškai vadovybės bijotą darbo būdą

Naujojo tipo koronavirusas sausio pradžioje ėmė plisti iš Kinijos Hubėjaus provincijos, Uhano. Daugiausia užsikrėtimų ir mirčių nuo viruso fiksuojama būtent čia, tačiau virusas plinta ir į kitas pasaulio šalis – šiuo metu skaičiuojama, kad užkratas fiksuotas 25 šalyse, tarp jų ir Europos – Vokietija (16), Prancūzija (12, 1 mirties atvejis), Jungtinė Karalystė (9), Italija (3), Ispanija (2), Belgija (1), Suomija (1), Švedija (1).

Kaip praeitą savaitę „Žinių radijo“ laidai „Pozicija“ sakė Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga, grėsmė, jog koronavirusas gali patekti į Lietuvą, yra „labai reali“.

„Jis (koronavirusas – ELTA) ne tik beldžiasi, bet yra tas sienas (Europos – ELTA) kirtęs, nes yra fiksuoti susirgimo atvejai, yra atvykusių, bet vis tik tarp Europoje esančių žmonių, gyventojų jis yra, kol kas gal neplinta, bet grėsmė yra reali“, – sakė A. Veryga.

Pasak ministro, yra daug būdų, kaip koronavirusas galėtų patekti į Lietuvą.

„Žinoma, gali būti (kad koronavirusas atsiras Lietuvoje – ELTA). Nepaisant to, kad šalys, taip pat ir Lietuva, imasi priemonių saugotis ir bent jau apsisaugoti nuo tokių pačių pavojingiausių atvykimo kelių ir izoliuoti asmenis, bet puikiai suprantame, kad judėjimo kelių ir būdų yra labai daug.

Lietuva yra Šengeno šalis. Atvykimo keliai yra ne tik oro uostai, ne tik laivai, bet yra ir automobilių keliai, tai tikrai tas virusas, labai realu, kad gali atkeliauti į Lietuvą“, – teigė A. Veryga.

Ar jau metas mokytis kitaip gyventi? Šanchajuje gyvenantis architektas M. Skrupskelis papasakojo, kaip per pastaruosius mėnesius pasikeitė jo ir vietinių gyvenimas.

„Žmonės nekantrauja grįžti į savo įprastus gyvenimus ir jau buria, prognozuoja, planuoja TĄ dieną. Bet kol kas prisitaikėme gyventi naujomis sąlygomis, kūrybingumu nustebindami save pačius, – M. Skrupskelis rašo savo feisbuko paskyroje.

– Nuslūgus pavojui galėsime aiškiai įvardinti, kaip COVID-19 pakeitė mūsų gyvenimus, pasaulėžiūrą, kokias pamokas išmokome. Vienas poslinkis jau dabar akivaizdus.

Kinijos virtuali erdvė yra atkirta nuo likusio pasaulio didžiosios ugniasienės filtru. Nors ir su skausmingai izoliuota interneto erdve, šalies negali kaltinti technologiniu atsilikimu. Didelė kasdienio gyvenimo dalis jau dabar persikėlusi į mūsų telefonus. Nebepamenu, kada naudojau grynus pinigus, visi atsiskaitymai vyksta telefonu. Maistą užsakome iš virtualių restoranų atsiskaitydami virtualiais pinigais. Taksi kviečiame telefonu, net metro ir autobusų kortelė virtuali, telefone.

Bet viena sritis konservatyvių vadovų vis atidėliota ir stumta į neapibrėžtą ateitį, šiomis dienomis nebeturėjo kitos išeities. Tai yra darbas nuotoliniu būdu. Nors sąlygos perkelti ofisus į virtualią erdvę yra seniai, mes vis dar nuomojame brangius biurus ir verčiame žmones gaišti laiką kas dieną keliaujant pirmyn ir atgal tuo pačiu maršrutu. Vadovai nepasitiki žmonių savarankiškumu, nenori atsisakyti kontrolės, bijo staiga patys patapti mažiau svarbūs.

Architektai labai konservatyvūs šio požiūriu. Darbas grupėse ir diskusijos apie formą, funkciją, gali būti pilnavertis tik gyvai gestikuliuojant, brėžiant linijas ore ir lape, baksnojant į kompiuterių ekranus. Bet ne.

Visuotinis karantinas mus privertė perkelti biurą į tinklą. Tarsi mus būtų išstūmę iš lėktuvo šuoliui parašiutu, kurio patys nedrįsome atlikti.

Paaiškėjo, kad jau sukurti virtualaus ofiso įrankiai yra labai patogūs naudoti. Galime labai tiksliai sekti procesus, dalintis informacija, vertinti produktyvumą. Visa komunikacija yra dokumentuojama, todėl mažėja nesusikalbėjimo, neliko „užlaikytos" informacijos.

Padirbėjęs tik kelias dienas pastebėjau, kad grupė dirba efektyviau. Apsikeitimas nuomonėmis ir idėjomis dirbant grupėse tapo tikslesnis. Net kūrybiškumas yra išaugęs, bet tai gal dėl ilgos pertraukos. Rezultatai mane įkvepia.

Virtualiai šiomis dienomis veikia ir universitetai, mokyklos. Netgi sporto, šokių instruktoriai transliuoja treniruotes video konferencijose. Muziejai, galerijos siūlo virtualius gidus. Spaudimui pasidavė ir prekybininkai iki šiol išimtinai dirbę realiose parduotuvėse „Jack & Jones“, „Only“, „Vero Moda“, 20 kitų didžiųjų prekės ženklų.

Man atrodo, akivaizdu, kad kelio atgal nebėra. Dar didesnė mūsų gyvenimo dalis persikels į internetą. Virtualūs ofisai, klubai ir prekybos centrai padės mums sutaupyti daugybę resursų ir tai yra nuostabu.

Taip ilgai dvejojome, kol mirtino viruso grėsmė mus išsivedė į virtualią erdvę. Bet taip buvo su visais progreso protrūkiais, patogus gyvenimas nesukuria būtinybės keisti status quo. Tik kai mirti tampa baisiau negu keistis, mes galime atsiverti naujiems pasauliams.“

Mokslininkų sukurtas viruso plitimo žemėlapis