Lietuvoje tai jau ne pirmoji pandemija: ką teko patirti dar XX amžiuje, kaip viskas vyko ir kokia šviesa jau matosi tunelio gale

Beveik pusę amžiaus infektologijai paskyręs profesorius Alvydas Laiškonis ramina: virusai buvo ir bus, o žmonėms reikia išmokti į viską žiūrėti plačiau. Tad kuo koronavirusas išskirtinis, kodėl jo taip bijoma, kai žmonija yra turėjusi ir žymiai didesnių pandemijų, kai XX amžiuje pasaulį supurtė net du karai, nusinešę dešimtis milijonų gyvybių?

„Virusai yra patys seniausi pasaulio gyventojai. Mūsų nebuvo, o virusai jau buvo. Jie yra, buvo ir bus”, – taip profesorius pradeda mūsų pokalbį.

Virusai, kaip ir kitos gyvos būtybės, vystosi, keičiasi, prisitaiko. „Tik atsiradus gyvūnijai, bakterijos ir virusai susirado šeimininkus ir juose apsigyveno. Tikrai ne visi mikroorganizmai yra „blogi“, kai kurie turi ir teigiamų savybių – rūgimo, puvimo bakterijos, apsaugančios ir apšvarinančios mus nuo nereikalingų medžiagų“, – pastebi A. Laiškonis. Tačiau, aišku, kad žmonija dažniausiai linkusi nepastebėti gerų „darbų“, o štai mikroorganizmus, kurie atneša mums ligas, koneveikia kaip išmanydami.

Šiek tiek istorijos

Profesorius kviečia prisiminti tą dalį Lietuvos istorijos, kuomet visuomenė sutelkė dėmesį į infektologiją.

„Kaunui tapus nepriklausomos Lietuvos sostine, 1918 metais, pasibaigus karui, prasidėjo pabėgėlių migracija. Laikinoji mūsų sostinė ėmėsi visų veiksmų, kad būtų apsisaugota nuo ligų sukėlėjų. Prie dabartinio Zanavykų turgaus (Žaliakalnyje) buvo įkurtas pirmasis karantinas. Visi, grįžtantys iš Rusijos, sergantys dėmėtąja šiltine, dizenterija, raupais, turėdavo pabūti karantine, iš kurio buvo leidžiama eiti į miestą“, – pasakoja profesorius.

Jis priduria, kad Lietuva tarpukariu buvo atsidūrusi gana sunkioje padėtyje, mat užkrečiamųjų ligų siautėjo daug – kokliušas, dėmėtoji šiltinė, skarlatina, difterija, tymai, poliomelitas.

„Savivaldybė dar 1924 metais priėmė planą, skirtą kovoti su užkrečiamosiomis ligomis, 1929 metais buvo pastatyta pirmoji infekcinė ligoninė prie VII forto (dabartinių Kauno klinikų teritorija), Žydų ligoninei senamiestyje taip pat buvo priskirta ši funkcija“, – prisimena A. Laiškonis. Laikinosios sostinės valdžia pasirūpino ir tuo, kad miestas turėtų vandentiekį ir kanalizaciją – šie civilizacijos „stebuklai” padėjo palaikyti sanitarines sąlygas ir kovoti su virusais.

1941 metais Kauno miesto savivaldybė išleido potvarkį, kuriuo patvirtinta tvarka, kaip miesto ligoninės bus aprūpintos muilu ir skalbimo priemonėmis.

„Gyventojai buvo perspėti: norint nesirgti infekcinėmis ligomis, reikia gerai ir švariai nusiplauti rankas. Taigi šis paprasta asmeninės higienos norma tikrai ne šiandien sukurta, apie ją jau žinojo mūsų seneliai ir tėvai“, – pastebi infektologas.

Ko gero, anuometė valdžia priėmė teisingus sprendimus, nes infekcines ligas buvo pavykę pažaboti. Deja, Antrasis pasaulinis karas sujaukė visą idilę...

Ir skarlatina, ir „ispanka“

Mikroorganizmams būdingas elgesys – laikas nuo laiko jie suaktyvėja. Taip elgėsi maras, šiltinė, tymai, taip elgiasi ir mums pažįstamas gripas. Niekuo neišskirtinis ir koronavirusas. Bet apie viską paeiliui.

„Štai 1955 metais Lietuvoje buvo didžiulis skarlatinos protrūkis, epidemija. Kaune nepakako dviejų veikiančių infekcinių ligoninių, todėl Gedimino gatvėje buvo atidarytas dar viena infekcinė ligoninė. Visose buvo griežtai laikomasi karantino, lankytojai nebuvo įleidžiami, o sergančiuosius laikydavo visą viruso inkubacinį laikotarpį“, – priduria A. Laiškonis.

Jam pačiam teko atsidurti ne vienos epidemijos epicentre. Prisiminkime cholera, kuri prasidėjusi 1827 metais, sukėlė net šešias pandemijas. „Palengva ligos sukėlėjas keitėsi: pradžioje jis buvo klasikinis, 1961 metais atsirado vadinamasis „El tor“, 1969 metais pastarasis perkeliavo iš Azijos per Kaukazą į Tarybų Sąjungos Krymo bei Kaukazo kurortus. Prasidėjo epidemija, kurios vietos valdžia nesuvaldė. Odesos gyventojams buvo pranešta, kad siaučia cholera. Ir ką gi darė žmonės, išgirdę tokią žinią? Aišku, pradėjo bėgti. Epidemijai suvaldyti buvo pasitelkta netgi Ukrainos kariuomenė, kuri užblokavo kelius ir neleido žmonėms laisvai judėti“, – prisimena A. Laiškonis. Jis pats tuo metu buvo Lietuvoje sukurto komiteto, skirto kovai su cholera, narys.

„Skubėjome informuoti gyventojus, kad cholera plinta per vandenį, todėl reikia gerti tik virintą, taip pat būtina plauti rankas. Laimei, šis virusas iki Lietuvos neatėjo, nors 1991 metais buvo kilusi septintoji choleros pandemija, 1992 metais Bangladeše užfiksuotas naujas choleros sukėlėjas“, – vardija A. Laiškonis.

Jis prisimena, kad tais laikais panika dėl choleros visuomenėje nekilo: „Važinėjome po kaimus, miestelius, aiškinome, kaip elgtis, kokį vandenį gerti, ir Lietuva tos epidemijos išvengė“, – pasidžiaugė profesorius.

Gripą pamiršo

Keliaujame toliau: XX amžiuje įsisiautėjo gripas. Vadinamasis „ispankos“ gripas Europoje pasirodė 1918-1919 metais. Tik 1933 metais buvo nustatytas A tipo gripas, po septynerių metų – B, 1947 metais – C tipas.

„Aš mokiausi Medicinos institute, kai 1957-1958 metais prasidėjo gripo epidemija. Mes, studentai, buvome paskirti dirbti Kauno miesto poliklinikose. Labai daug žmonių buvo gydomi namuose, o daugeliu atveju ligos forma buvo lengva“, – prisimena A. Laiškonis. 1968–1969 metais ir pasaulyje, ir Lietuvoje siautėjo Honkongo vardą gavęs gripas. Ko gero, prisimenate ir paukščių (2006 m.), ir kiaulių (2009 m.) gripus.

„Kadangi gripo sukėlėjas nuolat mutuoja, jis keičiasi, jį suvaldyti nėra taip paprasta, tad kiekvienos epidemijos metu perserga maždaug 10-30 procentų pasaulio gyventojų. Žmonės, panašu, priprato prie gripo. Juolab, kad panikai neleidžia pasklisti vakcina nuo šios ligos“, –įsitikinęs profesorius. Na, o šiemet dauguma pamiršo žiemos pabaigą lydintį gripą ir susikoncentravo į naują „priešą“ – koronavirusą.

Mokėsi iš prancūzų

Koronaviruso pavadinimas – infektologams jokia naujiena.

„Šis sukėlėjas atrastas dar 2003 metais. Visi jau pastebėjo, kad nauji virusai į pasaulį plinta iš Azijos šalių, kur glaudus gyvūnų, žmonių, gyvulių, įvairių smulkių gyvūnėlių kontaktas. Kai vienoje patalpoje gyvena keturios penkios gyvūnų rūšys, turinčios savus virusus. Ateina laikas, kai virusas pralaužia rūšinį barjerą ir atsiranda naujas virusas, kuris patogeniškas kelioms rūšims“, – pabrėžia infektologas.

Pirmasis koronaviruso protrūkis užfiksuotas 2002-2003 metais, kai kilęs Honkonge virusas išplito į 30 pasaulio šalių. „Tuo metu dirbau Kauno infekcinėje ligoninėje. Kadangi Prancūzijoje buvo užfiksuoti susirgimai, tad nutariau nuvykti į ją ir pasimokyti, kaip saugotis nuo viruso“, – prisimena A. Laiškonis.

Tada jis ir suprato, kaip svarbu mokyti gyventojus apsaugos, tuo pačiu nepamirštant ir pačių medicinos darbuotojų sveikatos.

„Tai – labai sunkus darbas, kurį medikas turi atlikti apsivilkęs dvejus apsauginius chalatus, apsaugines specialias kojines, pirštines, gobtuvą, apsauginius akinius bei respiratorių. Taip „apsiginklavus“ sunku dirbti, judėti. Padėti sergančiajam aštuonias darbo valandas buvo neįmanoma: prakaitas bėga, akiniai rasoja... Vėliau sutrumpino darbo pamainą iki šešių valandų. Dar kokią klaidą buvo padarę prancūzai kolegos, kad infekcinį skyrių buvo įkūrę pirmajame ligoninės aukšte, tad virusas galėjo keliauti į viršų per ventiliacijos angas“, – prisimena infektologas.

Per kelias dienas klaidą ištaisė ir patalpas sukeitė. Šią pamoką išmoko visos Europos ligoninės – infekcinių ligų skyrių negalima kurdinti tame pačiame ligoninės pastate, kartu su kitais skyriais. Infekcinės ligos turi būti gydomos atskiruose pastatuose.

Kovodami su pirmuoju koronaviruso protrūkiu, prancūzai taikė griežtą transporto dezinfekciją, itin atidžiai rūpinosi medicinos darbuotojų saugumu. „Dalis medikų buvo atsisakę dirbti, daliai vyresnio amžiaus gydytojų buvo per sunku dirbti tokiomis sudėtingomis sąlygomis“, – pasakoja A. Laiškonis.

Anot jo, prancūzai prieš beveik 20 metų puikiai tvarkėsi su koronavirusu: „Jokios panikos nekilo, visiems buvo paaiškinta, kad virusas nei per sviestą, nei per makaronus neplinta. Nėra reikalo ruošti jokių atsargų. Aišku, tais metais protrūkį suvaldyti buvo paprasčiau – tiek daug keliaujančių po visą pasaulį žmonių tikrai nebuvo. Kur mes važiuodavome atostogauti? Į Palangą!“, – nusijuokia infektologas.

Kodėl taip bijoma?

Kas pasikeitė nuo pirmojo koronaviruso „pasirodymo“ praėjus beveik 20-čiai metų? „Visi visur keliauja. Ir keliaudami visko parsiveža“, – trumpai reziumuoja A. Laiškonis. Jis skuba pagirti italus, kurie, anot profesoriaus, sugebėjo mobilizuoti pajėgas, paskelbti karantiną, įvedė draudimą išvykti iš šalies.

„Taip, visas pasaulis sunerimęs. Atšaukiamos tarptautinės parodos, renginiai, varžybos. Kaip bus suvaldytas virusas, priklauso nuo kiekvienos šalies mąstymo. Mane neramina tai, kad inkubacinis koronaviruso laikotarpis yra gana ilgas, o jo metu klinikinių požymių gali nebūti. Žmogus gali būti „sveikas“ ir tik po 4-5 dienų jis gali susirgti. Vadinasi, oro uoste patikrinus jo sveikatą, jis bus įleistas į šalį, nors niekas nežino, sveikas jis, ar ne“, – pastebi A. Laiškonis.

Žmogus paprastai bijo to, ko nežino. Taip atsitiko ir su koronavirusu. „Nuo pirmojo protrūkio jis daugiau neatsikartojo, todėl buvo mažai tiriamas. Mes tikrai nedaug apie jį žinome. Gamtoje jis išsilaiko šešias dienas, ant paviršių – tris. Ir viskas. Mane šokiravo tai, kad žiniasklaida iškart suteikė skambius vardus šiam virusui – „žudikas, kuris pasiglemžė“.

Žmogui natūraliai kyla baimė. Nepamirškime ir to, kad 2003 metais internetu žmonija nesinaudojo taip, kaip 2020-aisiais. Man, kaip infektologui, pikta skaityti cituojamus neegzistuojančių universitetų neegzistuojančius profesorius. Žmogus kasdien turi galimybes sekti statistiką, kiek ir kur mirė nuo viruso ir panašiai. Tokia informacijos sklaida irgi kelia paniką“, – pastebi A. Laiškonis.

Šviesa tunelio gale

Kinija, kuriai koronavirusas smogė iš visos širdies, anot profesoriaus, sugebėjo reaguoti tinkamai, greitai ir efektyviai. Pašnekovas primena, kad kiekvienas lietuvis taip pat turi stengtis gyventi pagal ekstremalių situacijų centro rekomendacijas ir jas vykdyti. A. Laiškonis nesiėmė prognozuoti, kiek truks ši situacija, nes, jo nuomone, daug žmonių vis dar neįsisavino, kaip reikia elgtis ir gyventi esant ekstremaliai situacijai.

„Be to, koronavirusas iki šiol mažai ištirtas, nors aš neabejoju, kad jis bus suvaldytas. Daugybė mokslininkų dirba, stengiasi išsiaiškinti jo savybes, tikrai bus rastas būdas, kaip jį gydyti“, – paguodžia garsus infektologas.

Jis įžvelgia ir teigiamą koronaviruso epidemijos įtaką: galbūt žmonija ir vėl atkreips dėmesį į skiepų būtinybę bei mokslinius mus supančio gyvojo pasaulio tyrimus.

„Po šios ligos paplitimo pasaulio ekonomika patirs didelių nuostolių. Labai viliuosi, kad bus skiriama daugiau lėšų naujiems moksliniams tyrimams finansuoti. Visi prisimins ir skiepų naudą – juk daugybę ligų pavyko suvaldyti būtent vakcinų dėka, o ne česnakais ir grūdinimusi šaltame vandenyje“, - įsitikinęs A. Laiškonis.

Septyniais šimtmečiais atgal

Šis kovos su virusais būdas žmonių atrastas dar XIV amžiuje, kai maro užkrėstam laivui nebuvo leidžiama įplaukti net į uostą. Laivo keleiviai turėdavo 40 parų išbūti uždaryti, kad persirgtų šia liga ir netaptų užkrato nešiotojais. Karantinas po šiolei laikoma viena pagrindinių priemonių neleisti plisti infekcijai.

Viskas, ką reikia žinoti apie koronovirusą ir jo sukeliamą ligą COVID-19: pagrindiniai simptomai, kaip plinta, kaip naikinti, ką daryti susirgus, kiek laiko būna ant paviršių ir organizme, apsauginės kaukės, dezinfekcija