9 valstybių mokslininkai sutartinai siūlo turbūt visame pasaulyje unikalią strategiją, kaip suderinti karantiną ir darbą

Tyrimą vykdė devynių skirtingų pasaulio valstybių mokslininkai, modeliavę, kaip skirtingos karantino taikymo strategijos paveiktų koronaviruso plitimą ir užsikrėtimo tikimybę.

Visame pasaulyje jau nustatyti beveik 5 mln. užsikrėtimo naujuoju koronaviruso atvejai, aukų skaičius jau viršijo 300 tūkst. ribą, rodo subendrinti statistiniai JAV Johnso Hopkinso universiteto duomenys.

Įvairių griežtumo lygių karantino priemones, kuriomis siekiama apriboti viruso plitimą, taiko daugelio valstybių vyriausybės. Tačiau tos pačios vyriausybės, siekdamos išsaugoti ne tik žmonių gyvybes, bet ir ekonomiką, užsiima skaičiavimais ir ieško saugiausio bei efektyviausio būdo pamažu mažinti karantino priemonių griežtumą.

Tuo tarpu mokslininkai naujausioje savo ataskaitoje siūlo alternatyvų ir, jų teigimu, efektyvesnį būdą už neterminuotą, pagal aplinkybes kaitaliojamo griežtumo karantiną: aiškių griežto karantino ir sumažintų socialinių ribojimų laikotarpių kaitaliojimą. Nepriklausomai nuo laikotarpio griežtumo, reikėtų nuolatos vykdyti pacientų testavimą, atsekinėti užsikrėtusių asmenų kontaktus bei vykdyti jų izoliavimą, o taip pat stengtis pasaugoti pažeidžiamiausius visuomenės narius.

Mokslininkai savo modeliavimą vykdė remdamiesi 16 skirtingų pasaulio valstybių, tarp kurių yra Australija, Meksika, Belgija, Pietų Afrika ir Nigerija, aplinkybėmis.

Pagal pirmą sumodeliuotą scenarijų nebuvo taikomos jokios atstumo tarp asmenų reikalavimo ar veiklos ribojimo priemonės. Kiekvienoje valstybėje, kurios sąlygos buvo modeliuojamas, tokiomis sąlygomis labai greitai augo kiekis pacientų, kuriems reikalingas gydymas intensyvios terapijos skyriuose, todėl kiekvienos valstybės medicinos sistemos galimybės greitai buvo viršytos. Anot mokslininkų, nesiimant jokių ribojimo priemonių ši infekcija iš visų 16 valstybių, „panaudotų“ modeliavimui, pareikalautų 7,8 mln. gyvybių, daugumoje valstybių epidemija aktyviai siaustų beveik 200 dienų.

Antrasis modeliuotas scenarijus – 50 dienų griežto karantino ir 30 dienų palengvintų sąlygų kaitos ciklas. Analitikai modelyje aprašė tokias viruso plitimo ribojimo priemones, kurios ilgainiui mažina viruso pernašos į naujus žmones tikimybę: atstumo tarp žmonių laikymąsi, reiklesnes higienos taisykles, užsikrėtusiųjų asmenų izoliavimą, mokymo įstaigų uždarymą, didelių viešų renginių ribojimą. Tarp šių priemonių nebuvo „visiško užsirakinimo“.

Dažnu atveju modeliavimai parodė, kad tokios priemonės rodiklį R (skaičių, parodantį, kiek žmonių kiekvienas užsikrėtęs žmogus užkrės pats) sumažino iki 0,8. Bet modeliavimai parodė, kad nors per pirmuosius tris karantino mėnesius užkrėstųjų skaičiai atrodo kontroliuojami, po pirmojo sumažintų apribojimų laikotarpio pabaigos sergančiųjų skaičius išaugtų tiek, kad intensyvios terapijos skyriuose pritrūktų vietos. Tokiu būdu epidemijos aukų skaičius būtų sumažintas iki 3,5 mln. žmonių, o pandemija aukšto ekonominio išsivystymo valstybėse truktų 12 mėnesių, besivystančiose valstybėse – 18 mėnesių.

Buvo sudarytas ir trečias padėties modeliavimo taisyklių rinkinys, numatantis tokios pačios trukmės ciklą, tačiau griežtesnes „slopinimo“ priemones per pirmąsias 50 kiekvieno ciklo dienų. „Griežtesnės“ priemonės buvo apibrėžiamos kaip priemonės, galinčios greičiau sumažinti naujų užsikrėtimų skaičių. Jas sudaro visos ankstesnio modelio priemonės, papildytos griežtomis „užsidarymo“ priemonėmis.

Pagal šį griežčiausią scenarijų skaičius R nukristų iki 0,5, o visose valstybėse intensyvios terapijos skyrių užimtumas neviršytų galimybių. Tiesa, kadangi kiekvieno tokio ciklo pabaigoje vis dar infekcijai jautrių asmenų kiekis būtų didesnis nei nesisaugant ar saugantis mažiau, pandemija truktų ilgiau – 18 mėnesių visose į modeliavimą įtrauktose valstybėse.

Už tai COVID-19 aukų kiekis taikant tokias pandemijos kontrolės priemones būtų gerokai mažesnis – vos 130 tūkstančių modeliavimo valstybėse.

Mokslininkai pažymi, kad atskiros valstybės turėtų pačios priimti sprendimus dėl karantino griežto ir palengvinto periodų trukmės, kad jos geriausiai atitiktų nacionalinius poreikius ir galimybes.

Anot jų, trijų mėnesių trukmės griežtas karantinas būtų greičiausias būdas nutraukti pandemiją ir iki minimalių skaičių sumažinti viruso aukų kiekį daugumoje valstybių.

Taikant mažesnio griežtumo viruso plitimo strategiją prireiktų kiek daugiau nei šešių mėnesių, kad naujų atvejų kiekis būtų artimas nuliui.

Kembridžo universiteto (JK) epidemiologas ir pagrindinis modeliavimą atlikusios grupės vadovas sakė, kad trečiasis scenarijus – labai griežtų ribojimų ir palengvintų laikotarpių rotacija – leistų visuomenėms kartkartėmis „atsikvėpti“.

„Tai mūsų sprendimui suteiktų daugiau tvarumo, ypač tuose regionuose, kur ištekliai yra labiau riboti“, – teigė epidemiologas.

Berno universiteto (Šveicarija) Socialinės ir prevencinės medicinos instituto direktorius Oscaras Franco pridūrė, kad šis tyrimas pateikė neprastą strateginį variantą valstybėms, siekiančioms suvaldyti COVID-19 plitimą.

Paprasto atsakymo į klausimą „kuri strategija geriausia?“ čia nėra. Valstybės – ypač žemesnių pajamų šalys – turės įvertinti dilemą, kas svarbiau: sumažinti mirtis nuo COVID-19 ir apsisaugoti nuo visuomenės sveikatos sistemos griūties ar apsisaugoti nuo ekonominės griūties ir finansinių sunkumų visos šalies gyventojams.

Tarptautinis valiutos fondas įspėjo, kad dėl koronaviruso pandemijos pasauliui gresia giliausia recesija nuo Didžiosios depresijos laikų. Prognozuojama, kad pasaulinė ekonomika šiais metais susitrauks 3 procentais.