Didžiausios visų laikų pandemijos: kas padėjo jas įveikti, o kurių galėjome ir išvengti?

Kalbėdamas apie didžiausius visų laikų ligų protrūkius, prof. S. Čaplinskas, pirmiausia išskiria raupų – ūmios, itin užkrečiamos, dažnai mirtimi pasibaigiančios virusinės ligos – epidemiją. Pasak jo, ji buvo viena baisiausių žmonijos istorijoje.

„XX a. nuo raupų mirė 300–500 mln. žmonių. Ypač retai išgyvendavo užsikrėtę vaikai. 1967 m. Pasaulio sveikatos organizacija pranešė, kad tais metais nuo šios ligos mirė 2 mln. žmonių. Dar po dešimtmečio buvo paskelbta, jog raupai išnaikinti“, – sako prof. S. Čaplinskas.

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, nuo 1980 m. natūraliai kilusių raupų atvejų nebuvo. Profesoriaus teigimu, kovojant su raupais svarbiausi buvo du etapai. „Pirmasis etapas, lėmęs raupų išnaikinimą – skiepų išradimas XVIII a. pabaigoje. Antrasis – XX a. antroje pusėje pasaulyje įgyvendinta masinė raupų išnaikinimo programa. Šie veiksmai padėjo pasiekti tai, kad šiemet minime raupų išnaikinimo 40-metį – tai buvo pirmoji pasaulyje liga, nugalėta skiepais“, – pasakoja prof. S. Čaplinskas.

Gripo virusas: tada ir šiandien

Nuo XX a. pradžios žmonija susidūrė su 4 gripo pandemijomis. Pirmasis buvo ispaniškasis gripas, nusinešęs daugiau kaip 20 mln. žmonių gyvybių, vėliau – Azijos gripas, nuo kurio mirė daugiau kaip 1 mln. žmonių, Honkongo gripas, pareikalavęs daugiau kaip 1 mln. žmonių gyvybių ir naujasis A gripas, nuo kurio mirė iki 400 tūkst. žmonių.

Pastarojo gripo pandemiją PSO paskelbė 2009 m. Tais pačiais metais Lietuvoje buvo pastebėtas staigus sergamumo gripu ir ūmiomis viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis pakilimas, kai sergamumas 2–3 kartus viršijo įprastą daugiametį sergamumo lygį.

Pasak profesoriaus, Lietuvoje pandemijos sezono metu nuo A H1N1 gripo atmainos mirė 23 žmonės. Kovojant su šiuo gripu buvo sukurta pandeminė gripo vakcina, kuri tapo veiksmingiausia profilaktikos priemone. Dabar dėl gripo viruso savybės mutuoti kiekvienas gripo sezonas yra nenuspėjamas.

Prof. S. Čaplinsko teigimu, kasmet sunku prognozuoti, kokia gripo viruso mutacija cirkuliuos tą sezoną, koks bus sergamumo lygis, kiek asmenų reikės paguldyti į ligoninę ar kiek bus mirties atvejų.

„Gripo epidemijos Lietuvoje skelbiamos kiekvienais metais siekiant pristabdyti viruso plitimą ir sumažinti jo žalą visuomenės sveikatai: sergamumą, mirtingumą, komplikacijų dažnį ar nedarbingumą. Gripo epidemiją nusprendžia skelbti kiekviena savivaldybė individualiai“, – sako prof. S. Čaplinskas.

Epidemijos, kurių galėjome išvengti

Prof. S. Čaplinskas prisimena ir pastarųjų dešimtmečių įvairių ligų epidemijas, kurios palietė Lietuvos gyventojus. Tiesa, kai kurių buvo galima išvengti, kadangi jų protrūkį lėmė sumažėjusios skiepijimo apimtys.

Pavyzdžiui, nuo 1956 m. Lietuvoje pradėjus įgyvendinti planinį vaikų skiepijimą nuo difterijos, sergamumas šia liga žymiai sumažėjo. Vėliau ilgus metus susirgimų difterija nebuvo registruojama ar registruoti tik pavieniai atvejai. Tačiau 1990 m. kilo difterijos epidemija Rusijoje ir kitose buvusiose Sovietų Sąjungos šalyse, įskaitant ir Lietuvą.

„Šis protrūkis kilo dėl padidėjusio populiacijos imlumo difterijai, kurį nulėmė mažos vaikų skiepijimo apimtys, nevykdoma suaugusiųjų revakcinacija ir pablogėjusios socialinės sąlygos. Rusijoje ir kitose buvusiose Sovietų Sąjungos šalyse epidemijos laikotarpiu buvo registruota daugiau nei 157 tūkst. difterijos atvejų ir 5 tūkst. mirčių, tačiau vykdant intensyvias skiepijimo kampanijas epidemija buvo suvaldyta“, – sako prof. S. Čaplinskas.

Jis primena ir pernai Lietuvoje registruotą tymų protrūkį, didžiausią per pastarąjį dešimtmetį, kuomet susirgo 834 asmenys. Šią situaciją taip pat lėmė nepakankamos ir vis mažėjančios skiepijimo apimtys.

„Daugumos suaugusiųjų tymais skiepijimo būklė buvo nežinoma, o didelė dalis vaikų – neskiepyti. Siekiant suvaldyti tymų protrūkį buvo imtasi įvairių priemonių, tačiau pagrindinė iš jų – nacionaliniu lygiu inicijuotos socialinės imunoprofilaktikos kampanijos“, – sako prof. S. Čaplinskas.

Sveiko senėjimo rekomendacijos

Vakcinacija yra ne tik vienas iš didžiausių laimėjimų sveikatos priežiūros srityje, bet ir viena ekonomiškiausių sveikatos priežiūros intervencijų. Kasmet skiepai padeda apsaugoti 2,7 mln. žmonių nuo tymų, 2 mln. – nuo naujagimių stabligės ir 1 mln. žmonių nuo kokliušo. Taip pat Europoje skiepijant nuo sezoninio gripo kasmet apsaugoma apie 2 mln. asmenų.

„Skiepais šiandien galime apsaugoti ne tik pasiskiepijusius asmenis. Plačios vakcinacijos apimtys leidžia sudaryti kolektyvinę apsaugą – paskiepijus pakankamą visuomenės dalį galima suvaldyti tam tikras ligas ir užkirsti kelią jų plitimui. Tai taip pat turi didžiulę įtaką sveikatos priežiūros lėšų taupymui, gydymui ir net visos šalies ekonomikai. Sistemingas visuomenės vakcinavimas leidžia ne tik pagerinti gyvenimo kokybę, bet ir saugoti kiekvieno žmogaus sveikatą bei gyvybę“, – sako Agnė Gaižauskienė, Inovatyvios farmacijos pramonės asociacijos (IFPA) direktorė.

Pasak prof. S. Čaplinsko, visuomenė turėtų skirti didesnį dėmesį visiems skiepams, kadangi šiandien vakcinomis galime kontroliuoti daugiau nei 25 ligas.

„Pagal Lietuvos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių, PSDF lėšomis vaikai skiepijami nuo 14 vakcinomis valdomų užkrečiamųjų ligų. Visos ligos į skiepijimų kalendorių įtrauktos ne šiaip sau, o atsižvelgiant į jų pavojingumą ir ilgametę patirtį bei tarptautinių organizacijų rekomendacijas“, – sako prof. S. Čaplinskas.

Dėl matomų demografinių pokyčių visuomenėje, pailgėjusios žmonių gyvenimo trukmės ir medicinos mokslų pasiekimų, įvairių rizikos grupių suaugusių skiepijimas turėtų būti reikšmingesnis, siekiant juos apsaugoti nuo užkrečiamųjų ligų. Sveikas senėjimas – tai visą gyvenimą trunkanti prevencinių priemonių praktika, tokių kaip sveika mityba, fizinis aktyvumas, reguliarūs sveikatos patikrinimai ir vakcinacija.

„Žmogui senstant tiek bendras imunitetas, tiek imunitetas tam tikroms ligoms silpnėja. Suaugusių asmenų vakcinacija – neatsiejamas sveiko senėjimo komponentas. Dažniausios vakcinomis valdomos infekcijos suaugusiems yra gripas, pneumokokinė infekcija, juosiančioji pūslelinė, kokliušas, hepatitas B ir erkinis encefalitas“, – primena prof. S. Čaplinskas.