Nelinkėtumėte net priešui: tai, ką daro žmogus prieš mirtinai sušaldamas, šiurpu ir keista

1847 metų žiemą Donner Party keliautojų grupė įstrigo Sierra Nevados kalnuose, kur kentė badą ir šaltį.

Ši keliautojų grupė keliavo į kalnus irdamiesi per sniegą, tačiau vėliau įstrigo. Juos ėmė persekioti nelaimės – iš pradžių užklupo pūga, o vėliau jie neteko vienintelio savo kirvio, kuris sulūžo kapojant šakas. Tuo metu grupė ne tik badavo, bet ir kentė didžiulį šaltį. Žmonės sujungė savo antklodes ir susiglaudė kartu po, suformuodami tarsi palapinę – kad palaikytų kūno temperatūrą ir apsisaugotų nuo sniego – tačiau vienam grupės nariui to nepakako.

Patricko Dolano sveikata kasdien silpnėjo ir pirmąją naktį be laužo jis ėmė kliedėti. Kažką neaiškiai murmėdamas, jis nusimetė drabužius ir išbėgo iš savadarbės palapinės į atvirą pūgą. Kiti buvo pernelyg silpni, kad jį vytųsi, tačiau praėjus kelioms valandoms, kai jis vėl grįžo prie palapinės, kai kurie grupės vyrai išėjo su juo pasikalbėti. Tačiau tai nepadėjo. Jie buvo priversti jėga parvesti pamišėlį į palapinę, rėkiantį ir beveik nuogą. Dar tą pačią naktį jis numirė.

Tarp 1978 ir 1994 metų atliktas mirčių nuo hipotermijos tyrimas parodė tik 69 aiškius atvejus. Mirtys patalpose ir lauke pasiskirstė maždaug po lygiai. 25 procentais atvejų hipotermijos aukos prieš mirtį nusirengdavo dalinai arba visiškai. Aukos pirmiausiai nusirenginėdavo apatinę savo kūno dalį – pirmiausiai kelnes ir batus, o po to striukes ir marškinius. Mirčių lauke atvejais nusimetami drabužiai suformuodavo tarsi tam tikrus pėdsakus. Žmonėms šalant, jie mesdavo šalin drabužius ir toliau eidavo.

Tada jų elgesys tapdavo dar keistesnis. 14 iš 17 atvejų kai aukos nusirengdavo, rasti kūnai buvo susispaudę ankštose vietose. Viena moteris, kuri perdozavo vaistų nuo nerimo, buvo rasta palindusi po savo pačios automobiliu. Kitos aukos buvo rastos tokiose pozose, tarsi būtų kasusios žemes ar sniegą. Jie būdavo randami po rąstais ar po uolienomis. Tuo tarpu žmonės, kurie mirtinai sušaldavo patalpose, būdavo randami lentynose ar po stalais.

Visa tai rodo, tarsi žmogus būtų ieškojęs užuovėjos ar šiltesnės vietos, kad galėtų gauti šiek tiek šilumos – tačiau tai, kad kūnai dažniausiai būdavo randami nuogi ar beveik nuogi, demonstruoja ir kitokius motyvus. Žmonės paskutinėse hipotermijos stadijose užsiimdavo „paradoksaliu nusirenginėjimu“, kadangi praradę racionalų protą ir su pažeistais nervais, jie jausdavosi lyg jiems būtų nepaprastai karšta. Jie nusimesdavo drabužius tam, kad atvėstų – nors tuo metu iš tikrųjų šaldavo. Tačiau kodėl jie susiranda ir susispaudžia į ankštą vietą, nėra nustatyta.

Apibendrinant, nėra etiško būdo nustatyti aukų motyvus. Paradoksalus nusirenginėjimas ir terminis rausimas nutinka paskutinėse hipotermijos stadijose. Mėginant pakartoti visa tai laboratorijoje būtų pernelyg pavojinga. Net jeigu tokį eksperimentą ir pavyktų atlikti, tai nutinka tik su kas ketvirta auka.

Tad dėl tokio šiurpaus ir liūdno šalančių žmonių elgesio iš esmės nieko negalima padaryti. Kai žmonės šąla, jie ima bėgti nuo savo pradinės buvimo vietos ir supančių žmonių, kurie galėtų padėti. Aukos būna šaltyje ir tuo pačiu nusirenginėja. O kai jie pajunta artėjantį galą, jie ima ieškoti tylios ir atokios vietos numirti.