Kiek dar tai tęsis? Kuriame pandemijos eigos taške esame ir ką rodo istorija

Nuo pat pandemijos pradžios epidemiologai ir visuomenės sveikatos specialistai taikydami matematinius modelius prognozavo ateitį siekdami sumažinti koronaviruso daromą žalą, paruošti didesnius sveikatos apsaugos sistemos pajėgumus ten, kur jų labiausiai reikia ir kiek anksčiau nei to reikia. Tačiau ligos modeliavimas – sudėtingas reikalas. Epidemiologai įspėja, kad skaitmeniniai modeliai nėra krištolinis rutulys ir netgi patys pažangiausi modeliai – tie, kurie kombinuoja skirtingas prognozes ar tie, kurie taiko ir mašininio mokymosi principus – nebūtinai tiksliai parodo kada pandemija baigsis ir kiek žmonių gyvybių ji kainuos.

Bet nebūtinai ateitį galima pamatyti ne tik skaitmeniniuose modeliuose – ją galima įžvelgti ir praeities atspindžiuose.

Leidiniui „The Conversation“ Pietų Karolinos universiteto (JAV) ligų ir visuomenės sveikatos istorikė Nükhet Varlik būtent tai ir siūlo padaryti: pažvelgti į praeities pandemijas ir sužinoti, kaip baigėsi (arba nesibaigė) ankstesnių ligų siautulys.

Kuriame pandemijos eigos taške esame?

Ankstyvosiomis pandemijos dienomis žmonės, kartais skatinami neatsakingų politikų pasisakymų, turėjo nepagrįstos vilties, kad koronavirusas vieną dieną taip tiesiog ims ir išnyks. Kai kurie tvirtino, kad virusą savaime išnaikins vasaros kaitra. Kiti teigė, kad suveiks „bandos imunitetas“, nes persirgs pakankamai didelis žmonių kiekis. Šiandien žinome, kad ir vieni, ir kiti nebuvo teisūs.

Bet už tai patirtis ir skaičiai parodė, kad pandemiją suvaldyti ir izoliuoti padeda visuomenės sveikatos priemonės – nuo itin intensyvaus pacientų testavimo ir užsikrėtusiųjų kontaktų atsekimo iki atstumo tarp žmonių laikymosi ir kaukių dėvėjimo.  Bet, žinant, kad virusas jau pasklido praktiškai po visą pasaulį – įskaitant Antarktidos žemyną – vien tokios priemonės nebus pakankamos norint, kad pandemija būtų įveikta. Dabar naujoji viltis yra vakcinos, kurios buvo sukurtos iki šiol neregėtu greičiu.

Visgi ekspertai įspėja, kad net ir sėkmingos vakcinavimo programos ir efektyvūs gydymo būdai mūsų gali neišvaduoti iš COVID-19 negrįžtamai. Net jei kurioje nors pasaulio dalyje šią virusinę ligą ir pavyks pažaboti, ji veikiausiai toliau sėkmingai tęsis kitose pasaulio dalyse, užkrėtinės naujus žmones ir pratęs viruso gyvavimo ciklą. Ir netgi tada, kai sergančiųjų kiekis sumažės tiek, kad nukris žemiau pandemijos grėsmės lygio, veikiausiai virusas SARS-CoV-2 taps endeminiu. Tai reiškia, kad ir toliau matysime lėtą, bet nesustojantį naujų užsikrėtimų virusu lygį. Koronavirusas ir toliau gyvuos kaip gripas, sukeldamas didesnius ar mažesnius vietinius protrūkius.

Istorijoje apstu tokių nesmagių užgesusios pandemijos rusenimo pavyzdžių.

Kartą atsiradusios negali sustoti

Nesvarbu, koks būtų patogeno tipas – virusas, bakterija ar parazitas – praktiškai kiekvienas iš tų patogenų, kurie žmonėms sukelia ligas, po tūkstančių metų vis dar yra su mumis. Nes jų išnaikinti yra tiesiog praktiškai neįmanoma.

Vienintelė liga, kurią, panašu, pavyko išnaikinti skiepais, yra raupai. Masinės skiepijimo programos, praėjusio amžiaus septintame ir aštuntame dešimtmetyje vykdytos Pasaulio sveikatos organizacijos, buvo itin sėkmingos ir jau devintajame dešimtmetyje buvo paskelbta, kad raupai tapo pirmąja ir iki šiol vienintele visiškai išnaikinta žmonių liga.

Taigi, raupų išnaikinimo istorija yra išskirtinė sėkmė – ligų išnaikinimas yra ne taisyklė, o išimtis. Taisyklė yra ligų sukėlėjų nuolatinis gyvenimas šalia žmonių.

Pavyzdys galėtų būti maliariją sukeliantis patogenas. Šią ligą sukeliantis parazitas savo amžiumi galėtų lygintis su pačia žmonija. Ir iki šiol tai yra turbūt didžiausią grėsmę žmonių gyvybei kelianti liga. 2018 m. registruoti 228 mln. maliarijos atvejų ir 405 tūkst. mirčių. Dar nuo 1955 metų vykdomos pasaulinės maliarijos naikinimo programos, kurių metu naudotas chemikalas DDT ir vaistas chlorochinas, tačiau tų programų sėkmė buvo tik dalinė – liga daugelyje pietinio pusrutulio valstybių vis dar yra endeminė.

Panašiai laikosi ir kitos senos ligos – tuberkuliozė, raupsai, tymai žmones sargdina tūkstantmečiais. Ir, nepaisant visų pastangų tų ligų plitimą apriboti, apie jų išnaikinimą kol kas galima tik pasvajoti.

O jeigu dar pridėtume jaunesnius patogenus – tokius, kaip ŽIV ir Ebolos virusas, gripas ar kiek senesni koronavirusai, kaip SARS ar MERS (ir, žinoma, patį naujausią ir agresyviausią koronavirusą, SARS-CoV-2, kuris sukelia COVID-19), vaizdas pasidaro aiškus. Pasaulinės užkrečiamųjų ligų naštos tyrimai rodo, kad kasmetinė visų šių ligų kaina žmonių gyvybėmis – didžioji jų dalis tenka ekonomiškai besivystančioms šalims – sudaro beveik trečdalį visų kasmetinių mirčių.

Šiais laikais, kai labai paprasta lėktuvu nukeliauti į kitą pasaulio kraštą, o senosios ekologinės buveinės naikinamos milžinišku greičiu, nuolat susiduriame su naujų užkrečiamųjų ligų grėsme, tuo tarpu senųjų ligų grėsmės taip pat niekur nedingo – mes tiesiog išmokome su jomis sugyventi.

Ir kai tik kokia nors nauja liga prisideda prie žmogaus patogenų repertuaro, galima neabejoti, kad ji tame repertuare ir liks.

Praeities pandemijų kaltininkas maras – vis dar su mumis

Net ir tos infekcijos, nuo kurių galime apsisaugoti efektyviomis vakcinomis bei turime efektyvių vaistų joms gydyti, šiandien vis dar geba nusinešti gyvybes. Galbūt jokia kita liga negalėtų būti tam tinkamesnė iliustracija už marą – pačią mirtiniausią ligą žmonijos istorijoje. Tos ligos pavadinimas iki šiol yra siaubo sinonimas.

Maro sukėlėjos – bakterijos Yersinia pestis. Per pastaruosius 5000 metų įvyko nesuskaičiuojamas kiekis šios ligos protrūkių, ji nusinešė šimtus milijonų žmonių gyvybių. Pats baisiausias protrūkis yra vadinamas Juodąja mirtimi ir įvyko XIV a. viduryje.

Bet Juodoji mirtis nebuvo šiaip izoliuotas protrūkis, kuris atėjo ir praėjo. Bent šešis šimtus metų maras grįždavo kone kiekvieną dešimtmetį ar net dažniau, kiekvieną kartą smogdamas nusilpusioms bendruomenėms ir pasiimdamas savo duoklę žmonių gyvybėmis. Net prieš sanitarijos revoliuciją, įvykusią XIX a. viduryje, kiekvienas iš šių protrūkių savaime išsikvėpdavo per kelis mėnesius ar, atskirais atvejais metus. Tai lemdavo temperatūrų, drėgmės ar nešiotojų (vektorių ar pakankamo kiekio ligai neatsparių žmonių) kiekio pokyčiai.

Kai kurios bendruomenės nuo tos žalos, kurią pridarė Juodoji mirtis, atsigavo santykinai greitai. Kitos – apskritai niekada taip ir neatsigavo. Pavyzdžiui, viduramžių Egiptas taip ir nesugebėjo atsigauti nuo ilgalaikės pandemijos, kuri itin smarkiai nuniokojo šios šalies žemės ūkį. Ilgainiui suminio mažėjančios populiacijos efekto nebebuvo įmanoma kompensuoti ir Mameliukų sultonatą greičiau nei per du šimtmečius užkariavo Otomanų imperija.

Ta pati valstybes įveikdavusi bakterija su mumis koegzistuoja ir šiandien – tai yra aiškus priminimas, kad šis patogenas (o ir visi kiti) yra labai atsparus ir gyvybingas.

Lieka tik viltis, kad COVID-19 netaps mūsų pakeleiviu ateinantiems tūkstantmečiams. Bet net jeigu vakcinavimo programos bus labai sėkmingos, niekas nebus saugus. Nes čia labai svarbų vaidmenį suvaidins politika ir politikai. Kai tik ryžtas vykdyti vakcinavimo programas nusilps, liga gali grįžti tarsi potvynio banga. Prisiminkite tymus ir poliomielitą – vos tik iškyla tam tikrų vakcinavimo sunkumų, trūkumų ar pasipriešinimo, iškart stebimi šių ligų protrūkiai.

Žinant tokius istorinius ir šiuolaikinius precedentus žmonijai lieka tik puoselėti viltį, kad koronaviruso sukėlėjas bus įveikiamas ir gal net išnaikinamas. Bet pandemijų istorija mums rodo, kad ta viltis yra labai menka.