Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Žmogus ir medicina |
Istorijoje gausu gydytojų ir mokslininkų, kurie vardan mokslo eksperimentavo su savimi. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tačiau gana retai jie už tokius eksperimentus laimi Nobelio premiją. Vienas iš tokių gydytojų buvo Werneris Forssmannas, kuris turėjo atlikti savo eksperimentą itin sudėtingomis aplinkybėmis ir už savo veiksmus buvo atleistas iš darbo. 1929 m. Forssmannas buvo chirurgijos rezidentas, dirbantis Eberswalde ligoninėje, į šiaurę nuo Berlyno. Jis tikėjo, kad yra įmanoma kateterizuoti širdį, įkišus vamzdelį į alkūnės veną, ir stumti jį, kol jis pasieks širdį. Tuo metu tai atrodė kaip visiškai neįmanomas dalykas. Vyresnieji gydytojai atmetė jo idėją manydami, kad tai pasibaigs paciento mirtimi. Tačiau Forssmannas nenuleido rankų. Atmetęs savo medicinos vadovo pasiūlymą pirmiausia bandyti eksperimentuoti su gyvūnais, jis nusprendė atlikti procedūrą pats ant savęs. Norint atlikti eksperimentą, jam reikėjo operacinės slaugytojos Gerdos Ditzen leidimo. Be jos pritarimo jis negalėjo gauti reikalingų chirurginių instrumentų ir vietinio anestetiko. Po kelių savaičių gydytojas įtikino ją savo idėja. Iš tikrųjų taip stipriai, kad ji pasisiūlė atlikti procedūrą ant jos. Ditzen norėjo atlikti procedūrą sėdėdama, bet Forssmannas įtikino ją atsigulti ant chirurginio stalo. Jis pririšo jos kojas ir rankas prie stalo ir ėmė ruoštis procedūrai. Slaugytojai nematant, jis slapta susileido anestetiką į savo ranką, gerai žinodamas, kad neketina atlikti procedūros niekam kitam, išskyrus save. Jis toliau apsimetė ruošiantis slaugytoją kateterizacijai, kol suveiks anestetikas. Kai tai suveikė, jis persipjovė sau ranką ir įstūmė kateterį 30 centimetrų į savo veną. Tada Forssmannas paprašė jos pakviesti rentgeno slaugytoją, kurios jam prireiks kitai procedūros daliai. Tik tuo metu Ditzen suprato, kad kateteris yra ne jos rankoje. Ji protestavo, bet galiausiai nusivedė jį į apačioje esantį rentgeno skyrių. Kai jis bandė atlikti savo rentgeno nuotrauką, norėdamas pamatyti, kur pasiekė kateteris, tai pamatęs jo draugas Peteris Romeis bandė ištraukti kateterį iš venos, norėdamas išgelbėti Forssmanno gyvybę. Forssmannas sugebėjo jį nugalėti ir rentgeno spinduliais nustatė, kad vamzdelis pasiekė peties sąnarį. Jis stūmė jį tol, kol už 60 centimetrų pasiekė tikslą: skilvelio ertmę. Eberswalde vyriausiasis klinikų gydytojas iš pradžių buvo itin įsiutęs dėl Forssmanno veiksmų, tačiau vėliau, kai jam buvo parodyta rentgeno nuotrauka, jis Forssmanną pasveikino. Po to jam buvo leista atlikti procedūrą dar kartą, šį kartą nepagydomai sergančiam pacientui kaip vaistų pristatymo būdą. Tačiau kai jis paskelbė tolesnių savęs eksperimentų rezultatus, jis buvo nedelsiant atleistas ir išmestas iš ligoninės. Nors medicinos srityje jis padarė didelę pažangą, jis buvo nacis, įstojęs į partiją 1932 m., o Antrojo pasaulinio karo metu tapo karo chirurgu ir užsitarnavo majoro laipsnį. Karo metu buvo sugautas ir pateko į JAV karo belaisvių stovyklą. Išėjęs į laisvę 1945 m., dirbo medkirčiu, o 1950 m. pradėjo urologo praktiką Bad Kreuznache. Jam buvo netikėta, kai praėjus daugiau nei 20 metų po jo eksperimentų jis gavo Nobelio medicinos premiją. Kol jis buvo įkalintas, gydytojai André Frédéricas Cournandas ir Dickinsonas W. Richardsas perskaitė jo darbus ir toliau plėtojo širdies kateterizacijos metodą, pritaikydami jį širdies ligų diagnostikai ir tyrimams. Forssmannas kartu su Cournandu ir Richardsu 1956 m. buvo apdovanoti Nobelio fiziologijos ar medicinos premija. |