Ketvirtadienis – „žuvies diena“: kaip sovietinė valdžia norėjo priversti žmones valgyti žuvį ir kodėl būtent ketvirtadienis (Foto, Video)

„Ketvirtadienis – žuvies diena“ yra frazė, pažįstama daugeliui žmonių augusių Sovietų Sąjungoje. SSRS žuvų diena buvo įvesta ne vieną, o du kartus, tačiau vis tiek ji sunkiai prigijo.

Kas sugalvojo žuvies dienas?

1932 m. tiekimo liaudies komisaras ir būsimasis maisto pramonės ministras Anastas Mikoyan rimtai susirūpino mėsos trūkumu. Kolektyvizacija ir agresyvūs maisto mokesčiai valstiečiams sukėlė kiaulių auginimo krizę, gyvulių sumažėjimą ir galiausiai 1930–33 m. badą.

Tai paskatino Mikojaną paskelbti įsakymą „Žuvies dienos įvedimas viešojo maitinimo įstaigose“. Tai neturėjo būti ketvirtadienis, tačiau nuo tos akimirkos fabrikų ir kitos valgyklos vieną dieną per savaitę pradėjo patiekti žuvį įvairiomis formomis: kotletus, kroketus, keptas, sriubas. Žuvyje gausu lengvai virškinamų baltymų, fosforo, jodo ir daugelio kitų naudingų vitaminų ir maistinių medžiagų.

Sovietinė propaganda ėmė visur masiškai reklamuoti žuvies produktus – nuo lauko plakatų iki parduotuvių ekspozicijų. Atsirado populiarus šūkis, aidėjęs aplink visas valgyklas: „Meniu visada yra vietos žuvims!“ Žuvies patiekalai daro patiekalus įvairesnius!“.

Pagrindinis žuvininkystės direktoratas

Sovietų valstybės aušroje prie Liaudies tiekimo komisariato buvo įsteigtas Vyriausiasis žuvininkystės direktoratas (žinomas kaip glavryba). 1939 m. buvo nuspręsta skirti specialią vietą žvejybai ir sukurti visą žuvininkystės liaudies komisariatą, kuriam vadovautų užsienio reikalų ministro Viačeslavo Molotovo žmona Polina Zhemchuzhina.

Viena iš pagrindinių jos užduočių buvo plėtoti konservų pramonę. Tuomet konservai buvo vienintelis greitas būdas pateikti žuvis ant kiekvieno stalo didžiulėje sovietų imperijoje. Saira, lašiša, šprotai - Zhemchuzhinos pastangomis visose parduotuvėse gausiai pasirodė daugiau nei 50 konservų rūšių.

Sovietų namų šeimininkės pateikė daugybę receptų, kurie vis dar populiarūs ir šiandien, įskaitant sumuštinius su šprotais ir šventinius patiekalus, pavyzdžiui, „silkė pataluose“ ir „mimoza“ su rausva lašiša.

Negana to, iki Stalino mirties juodieji ir raudonieji ikrai buvo labai nebrangūs ir prieinami. Aktyviai išgaunami Kaspijos jūroje, tai buvo vienas didžiausių šalies eksporto prekių. Tačiau, nors caro laikais ikrai buvo noriai vartojami, sovietiniai žmonės jų nevalgė. Kai kurie plakatai netgi ragino: „Priverskite save valgyti ikrus“.

Tęsinys kitame puslapyje: