Kaip sovietų Rusijoje sprogo ir įsisuko seksualinė revoliucija – dėjosi tai, kas Europoje buvo neįsivaizduojama: bet galiausiai tai sukėlė masinę problemą (Foto, Video)

Išžaginimai iki 1920 m. tapo epidemija. Seksualinis smurtas prieš buvusias kilmingas ir buržuaziškas moteris tam tikrą laiką netgi buvo laikomas proletarių vyrų „klasiniu teisingumu“.

Tuo tarpu iki 20 procentų Rusijos vyrų buvo užsikrėtę lytiniu keliu plintančiomis ligomis (nors carinėje Rusijoje amžiaus pradžioje tai buvo 25‒27 proc.).

Nauji santuokos įstatymai ir bendra atitrūkimo nuo praeities atmosfera skatino atlaidumą ir atsitiktinį požiūrį į seksą, neįsivaizduojamą prieš keletą metų.

Sovietų visuomenė augino benamių našlaičių kartą – oficialūs pranešimai rodo, kad iki 1923 m. pusė Maskvoje gimusių vaikų buvo gimę ne santuokoje, o daugelis jų dar kūdikystėje buvo palikti likimo valiai. Seksualinės revoliucijos švytuoklė turėjo pasisukti atgal - o jei ne, ją reikėjo traukti jėga.

Sovietų priespaudos „sparnuotas Erotas“

Jau 1920-ųjų pirmoje pusėje, kai seksualinis išsivadavimas dar buvo įsibėgėjęs, sovietai vėl ėmėsi propaguoti tradicines vertybes.

1924 m. psichiatras Aronas Salkindas paskelbė „Revoliucinio proletariato 12 seksualinių įsakymų“, kuriame rašoma: „meilė turi būti monogaminė“, „lytinis aktas turi būti tik paskutinė gilių ir komplikuotų jausmų grandinės dalis, jungianti du įsimylėjusius žmones“.

Net kai judėjimo „Nesigėdyk!“ nudistai dar žygiuodavo Maskvos gatvėse, visuomenės sveikatos liaudies komisaras Nikolajus Semaško rašė, kad toks elgesys „turi būti kategoriškai pasmerktas.

Tuo metu, kai kapitalistiniai monstrai, tokie kaip prostitucija ir chuliganizmas, dar nėra pašalinti, nuogybės padeda amoralumui. Todėl manau, kad būtina nedelsiant sustabdyti šią gėdą, prireikus taikant represinius metodus."

Sovietų lyderiai nebenorėjo, kad gyventojai švaistytų energiją savęs tenkinimui. Buvo įvestas griežtas taupymas. Moterų teisių grupės smuko. Be to, pačios moterys dabar beveik neturėjo jokios priežasties švietimui, dėl kurio feministės taip desperatiškai kovojo: moteris nebuvo išlaisvinta iš tradicinės, patriarchalinės visuomenės, kurią bolševikai stengėsi pašalinti – moteris buvo grąžinama atgal į virtuvę gaminti maistą savo vyrui darbininkui; tuo tarpu gamyklos daviniai jau buvo perskirstyti, todėl maisto gaminimas namuose buvo būtinas dalykas. Kollontai „naujoji moteris“ gyvavo maždaug dešimtmetį.

Dabar šeima vėl buvo pagrindinis visuomenės vienetas. Dekretai buvo keičiami vienas po kito. 1934 m. homoseksualumas buvo vėl kriminalizuotas ir vėl nustatytas abortų draudimas (1936 m.). Tai, be abejo, nesumažino laisvos moters propagandos vertės. Nes dabar ji galėjo „padaryti viską“ – vykdyti komunistinę revoliuciją, kartu būdama motina, žmona, virėja ir valytoja.

Ateinančiais dešimtmečiais sovietinė kultūra ir visuomenė visiškai vengė seksualumo ir erotikos. Kita seksualinė revoliucija įvyko tik žlugus Sovietų Sąjungai.