Laboratorijoje Gvinėjoje aptiktas Marburgo virusas, kuriuo užsikrėtęs miršta kas antras: patogeno nešiotojai – sparnuoti padarai

Laboratorijose Gvinėjoje patvirtinti Marburgo viruso sukeltos ligos atvejai, o pavyzdžiai išsiųsti į kaimyninį Senegalą dėl detalesnės informacijos, praneša Gvinėjos sveikatos apsaugos tarnyba, kuriuos cituoja naujienų agentūra „Reuters“.

Jei jie bus patvirtinti papildomais tyrimais, tai bus pirmasis Marburgo viruso atvejis Vakarų Afrikoje. Nuo 1967 metų fiksuota 12 didesnių Marburgo viruso protrūkių, dažniausiai pietinėje ir rytinėje Afrikos dalyse, taip pat ir Europoje. Vidutinis mirštamumas siekia 53,8 proc., praeityje įvykusių protrūkių metu mirštamumas svyravo nuo 24 iki 88 proc.

Sieros Leonės mokslininkai dar 2018 metais aptiko Marburgo viruso nešiotojus – Afrikos vaisiaėdžius šikšnosparnius, tačiau apie žmonių užsikrėtimus tuo metu nebuvo pranešta.

Gvinėjoje užfiksuoti naujausi atvejai aptikti pietrytinėje šalies dalyje, Nzerekore regione, netoli Liberijos ir Dramblio Kaulo kranto sienų. Mokslininkai mėgina atsekti, kaip virusas pateko į šalį.
Šiuo metu apie virusu užsikrėtusių pacientų būklę nepranešama.

Nzerekore regione dar šiais metais buvo užfiksuoti 23 Ebolos protrūkio atvejai, iš kurių 12 baigėsi mirtimi. Šioje vietoje taip pat buvo fiksuojamas ir Vakarų Afrikos Ebolos protrūkis 2013-2016 metais, vienas didžiausių regione, kol išplito į Liberiją ir Sierą Leonę.

Mirštamumas itin didelis

Marburgo virusu užsikrėtę žmonės daug vilčių išgyventi neturi – miršta kas antras, iškentęs siaubingus galvos skausmus, vėmimą krauju, raumenų skausmus ir kraujavimą iš įvairių kūno vietų.
Marburgo virusas lengvai plinta tiesioginio sąlyčio metu per sergančio ar mirusio asmens kūno skysčius (kraują, sekretus, spermą, organus ir t.t.) ar kūno skysčiais užterštus daiktus, aplinką (rūbus, adatas ir kt.). Didžiausia rizika užsikrėsti yra, kai ligonis vemia, viduriuoja, kraujuoja.

Užsikrėsti galima ir tiesioginio sąlyčio metu su gyvais ar mirusiais virusu infekuotais gyvūnais, įskaitant laukinių gyvūnų (pvz., beždžionių, šimpanzių, miško antilopių, šikšnosparnių) mėsą.
Marburgo virusas 2005 metais pasiglemžė net 90 proc. Gyvybių iš 252 susirgusiųjų Angoloje.

Kaip rašo Užkrečiamų ligų ir AIDS centras, Marburgo hemoraginė karštligė – labai sunki liga, kurią sukelia Marburgo virusas. Šis virusas kaip ir Ebolos virusas priklauso Filoviridae šeimai.

Mokslinių studijų duomenimis, tikėtina, kad viruso rezervuaras yra afrikiniai vaisėdžiai šikšnosparniai, ypač Egiptinis skraidantysis šuo (lot. Rousettus aegyptiacus, angl. Egyptian Fruit Bat, Egyptian Rousette).

Marburgo hemoraginė karštligė pirmą kartą užregistruota 1967 m. protrūkių Marburgo ir Frankfurto (Vokietija) bei Belgrado (Serbija) laboratorijose metu. Laboratorijos darbuotojai turėjo sąlytį su beždžionių (žaliųjų markatų (Chlorocebus aethiops)) iš Ugandos krauju, organais, ląstelių kultūromis.

1967–2012 m. iš viso užregistruotas 571 Marburgo hemoraginės karštligės atvejis (iš jų 470 mirties). Šio periodo metu Marburgo hemoraginės karštligės protrūkiai registruoti Kongo Demokratinėje Respublikoje, Gabone, Sudane, Ugandoje. Pastaraisiais metais protrūkiai registruoti Kongo Demokratinėje Respublikoje, Kenijoje, Ugandoje ir Angoloje (2005 m,), Ugandoje (2007, 2017 m.).

Jeigu susirgęs asmuo pasveiksta, Marburgo virusas kurį laiką gali išlikti jo sėklidėse, centrinėje nervų sistemoje, akies kamerų skystyje (aqueous humour) (angl. immunologically privileged sites), todėl galima naujų užsikrėtimų tikimybė, ypač lytiniu keliu.

Deja, bet iki šio nėra patvirtinto ligos gydymo filovirusinėms infekcijoms.