Genovaitė Petronienė. Geriau už kalnus gali būti tik kalnai

Praėjusią vasarą didelis Lietuvos turistų būrys – apie du šimtai žmonių – išvyko į Tadžikijoje stūksančius Fanų kalnus. Buvo suformuota apie 20 grupių, daugelis keliautojų kopė į viršūnes, esančias didesniame nei penkių kilometrų aukštyje. Tokiuose žygiuose reikėjo naudotis sudėtinga alpinizmo įranga. Nors ir nespėjau susipažinti su visais šio žygio dalyviais, visgi psichologų tarp jų nesutikau. Kalnų turistai ir alpinistai dažnai yra psichologiškai gana sveiki žmonės, nelinkę gilintis į psichologines subtilybes. Galbūt todėl noriu į šio ir kitų žygių patyrimą (šią vasarą kalnuose buvau jau keturioliktą kartą) pasižiūrėti iš psichologinio taško. Kalnų žygiuose visada rašomas žygio dienoraštis, į kurį vieną ar kitą dieną kiekvienas grupės narys turi kažką įrašyti. Šiame straipsnyje pateiksiu tokių dienoraščių ištraukas.

Susitikimas su savimi ypatingoje erdvėje

Kalnuose nebuvę žmonės šį poveikį labiausiai sieja su kalnų grožiu ir didybe, kurie sukuria ypatingą pakylėtą būseną. Be abejo, tai labai svarbu. Nors su kuprine kopiant į viršų judama labai lėtai, dėl vertikalės pokyčio vaizdai kinta kur kas greičiau nei lygumoje. Keičiasi klimato zonos: 2 km aukštyje daug augalijos, 3 km – plyti akmenynai ir uolos, o 4 km aukštyje horizontą dengia sniegas ir ledas. Sunku įsivaizduoti kitą kelionę, kurioje susidurtum su tokia vaizdų gausa ir milžiniškomis erdvinėmis perspektyvomis: Visą dieną lipame į kalną kaip laiptais į dangų – laiptai nesibaigiantys, bet pasieki dangų. Po Elbruso visų nuotaika gera, pakili. Leidžiamės per neįtikimo dydžio ir grožio sniego laukus – jautiesi kaip pasakoje.

Bet kažin ar nuostabiausi vaizdai darytų tokį poveikį, jei juos matytum pro automobilio langą. Štai čia ir prasideda psichologija. Visų pirma, kalnuose turi ilgai eiti savo kojomis, negali žiūrėti televizoriaus, naršyti internete – tiesiog ramiai eini ir stebi gamtą arba savo mintis. Ir taip kiauras dienas. Mes ėjom ir ėjom, ir ėjom, ir ėjom rašo ne vienas žygeivis. „Atsijungus nuo laidų“ gali darytis nuobodu, tuščia, ima lįsti mintys, kad sunku eiti. Tačiau tenka pamažu nurimti ir pabūti su savimi. Žygio pradžioje sunku, nyku, tuščia. Suprantu, jog reikia susivokti, o ne kaltinti kitus. Po mano nerimu, matyt, slypi nuovargis, o dar giliau – liūdesys. Bet ketvirtą dieną kažkas mano viduje persiverčia, jaučiu, kaip ateina ramybė, – jau galėčiau eiti bet kiek ir bet kur. Nustoju kontroliuoti, planuoti ir atsiduodu tam, kas vyksta. Atrodo, kad jei taip išeitų Lietuvoje, tai būčiau laimingas žmogus.

Jeigu kam nors nurimti ypač sunku, galiausiai priveikia nuovargis: Šiandien labai pavargau. Net nesvarbu, kur gulėti, – prigulei ir tiek. Didysis susitaikymas. Bet kiek reikia lipti, kad jis atsirastų! Girdėti, kaip eina laikas.

Keliauti – tai patirti transą

Kai išsivalo galva, atsiranda daug stipresnis ryšys su gamta. Kertame statų šlaitą. Aš bėgu priekyje, šokinėdama tarp akmenų kaip katė. Kūnas priglunda, strykteli šeštuoju jausmu pajusdamas, kur link judėti.

Kas atsitinka nustojus viską planuoti ir kontroliuoti? Hipnozės specialistai pasakytų, kad žmogus patenka į transo būseną. Norint įeiti į transą, svarbiausia nustoti mąstyti. Ši būsena atsiranda pasinėrus į meną, gamtą ar užsisvajojus važiuojant traukiniu. Nieko nedarant žmogaus viduje tarsi įsižiebia ugnelė. Kuo ji didesnė, tuo labiau atsipalaiduojame, tampame atviresni. Pavyzdžiui, prieš startą Šumacheris per hipnozę įeina į transo būseną ir tik tada sėda į mašiną. Būtent dėl šios būsenos alpinistai sugeba mėnesį šokinėti per akmenis ir neišsisukti kojos. Kompiuterinė smegenų tomografija patvirtina, kad transo metu funkcionuoja kur kas daugiau smegenų sričių. Kodėl negalime taip jaustis kasdien? Pasiekti transo būseną labiausiai trukdo stresas ir rutina. Stresas įkalina žmogų liguistose sprendimo paieškose ir jis nebeatsiveria pasauliui. Rutina, atvirkščiai, migdo, nebereikalauja naudoti gyvybinių galių. Hipnoterapeutas Ž. Bekio teigia, kad senovėje žmonės kur kas dažniau naudojosi transo teikiamomis galimybėmis, pavyzdžiui, nors ir neturėdami migdomųjų vaistų, sugebėdavo nugalėti nemigą. Transas labai malonus ir daugelis jo taip trokšta, kad yra linkę siekti šios būsenos naudodami alkoholį ar narkotikus. O juk išėjimas į kalnus ją garantuoja beveik mėnesiui!

Gyvenimas su grupe

Kalnuose įprasta keliauti grupėmis. Reikia taikytis prie kitų žmonių ir prie bendrų taisyklių. Pradžioje visi lekia iš visų jėgų, o po to ilgai stovi ir tauškia niekus. Nuo bendrakeleivių nepabėgsi, todėl turi stengtis juos suprasti, nekaupti nuoskaudų, be to, gali teigiamai veikti tai, kas vyksta. Buvimas su svetimais žmonėmis, šalia kurių sunkiau parodyti savo tikrąsias mintis ar norus, – nemažas išbandymas. Iš pradžių savijauta labai priklauso nuo to, kokie santykiai namie. Jei artimieji jums labai svarbūs, jų stipriai truks, jeigu artumas netikras, kelionėje ta tuštuma išryškės, o jei namuose labai daug duodavote kitiems, svetimi žmonės tikrai nespės tiek pareikalauti ir pamažu pajusite, kaip jūsų jėgos vis labiau atsistato. Taigi, kelionė – geras būdas suvokti tiesą apie santykius namie ir puiki galimybė atgauti prarastą pusiausvyrą. Vėliau suartėjama su bendrakeleiviais. Paprastai šie ryšiai nuoširdūs ir tikri, nes žmogus kelionėje labai atsiskleidžia: kuo jis domisi, jo nuotaika, egoizmo lygis, valdingumas. Tad jei norite įsigyti tikrų draugų, ieškokite jų kelionėse!

Buvimas grupėje daugiau duoda nei atima. Jis sudaro idealias sąlygas pailsėti: Pačiai vadovaujant reikėtų daug mąstyti – būtų kaip darbe. Geriau tegul mane kaip avį kur nors vedasi, o aš eisiu iš paskos ir „kaifuosiu“. Trumpam galima pagyventi bendruomenėje, pajausti, kad padėti kitam būna naudingiau, negu rūpintis savimi. Grupėje smagu, dingsta vienišumo, liūdesio jausmas. Tą rodo toks pasisakymas: Grupėje aš kaip po antklode: susupkite ir užliūliuokite, kad nieko neprisiminčiau apie save. Laisvė būti vienam ir būti kartu. Arba šis: Kelionės draugų tuoj neliks šalia ir lengvumo būsena galbūt išnyks.

Apribojimai – galimybė pareikalauti iš savęs

Kalnuose žmogus susiduria su dideliais apribojimais. Pastarųjų apstu ir kasdienybėje, juos priimti – būtina žmogaus egzistencijos sąlyga, tačiau daugelis to neįsisąmonina. Kalnuose susidūrimo su apribojimais neįsisąmoninti nebeįmanoma. Jau prieš žygį pasiskirstoma pareigomis, įsidedami būtiniausi daiktai. Jei ką nors pamiršite, kils problemų, jei įsidėsite per daug, bus sunku nešti. Žygyje reikia prisitaikyti prie komforto trūkumo: Atsikėlėme ketvirtą valandą, kad išeitume šeštą. Tokiu laiku tamsu, nyku, šalta. Atrodo, kad tave kas tempia į darželį šaltą tamsų žiemos rytą. Aplinkui milžiniški snieguoti kalnai ir vaiduokliškas mėnulis tarp debesų. <...> Dešimtą kartą kemšame šlykščią grikių košę, nusvilę visi saulei prieinami odos lopinėliai, po šonais visada akmenys, kas dieną ką nors pameti, o į kuprinę grūdi kalną dvokiančių daiktų.

Taisyklių griežtai laikomasi einant per nuobirynus, ledynus, lipant virvėmis – kalnuose žmogus patiria daug apribojimų, kai reikia daryti tai, kas būtina, o ne tai, ko norisi. Kol grupės narys pereis, turi stovėti, nors galbūt nuobodu, šalta ar stovi tik ant vienos kojos: Skubame į viršūnę, bet palipus iki 5 km pasirodo, kad eilėje prie virvių reikės laukti apie tris valandas. Apima panika, kad sušalsim. Sprendimus kalnuose paprastai priima vadas, kurio reikia klausyti. Taigi, kalnai suteikia puikią galimybę pareikalauti iš savęs, o galimybės kovoti už savo teises – minimalios. Grįžus iš tokio žygio daug kas gyvenime atrodo lengva ir malonu. Kažkas vieno alpinisto paklausė: „Kada jūs ten džiaugiatės?“ Šis atsakė: „Kai grįžtu namo.“

Tamsioji kelionių į kalnus pusė

Verta pakalbėti ir apie kelionių į kalnus sunkumus. Juk nemažai žmonių vieną kartą nuvykę į kalnus kratosi tokių kelionių, kaip velnias kryžiaus, o apie žygių sunkumus kuriamos juodojo humoro dainelės. Vienas didžiausių sunkumų – neįprastai intensyvus fizinis krūvis. Mes turime baigtinį energijos kiekį, ir jei ją sunaudojome fizinėms užduotims atlikti, subtilesniems apmąstymams energijos gali nebepakakti. Ar to reikia? Kam reikia turėti stiprų kūną ir švarią galvą? Silpnesnio kūno juk visiškai užtenka ir neblogai turėti daugiau minčių. Galbūt dėl šios priežasties, nors bendravimas kalnų grupėse paprastai nuoširdus ir tikras, pokalbių temos dažniausiai baigiasi vaikiškais juokeliais. Tiems, kurie fiziškai pasiruošę, žinoma, lengviau, bet ar tikrai verta tiek laiko ir pastangų skirti kūnui tobulinti? Pavyzdžiui, sportas suteikia energijos ir padeda išlaikyti psichinę pusiausvyrą, bet kai kurie žmonės pastarąją puikiausiai pasiekia ir medituodami, sveikatą palaiko daugiau vaikščiodami pėsčiomis, o užuot leidę valandas sporto salėje, užsiima širdžiai mielesne veikla. Tik štai – kalnams neužtenka būti vien sveikam, reikia būti treniruotam. Jei nori eiti į kalnus, turi investuoti savo laiką. Kita vertus, nors fiziniai išbandymai kalnuose mobilizuoja neįtikėtinas mūsų organizmo galias, juos patirti irgi ne visuomet sveika. Kai kopimas yra sunkesnis, sportinis, įmanoma ne tik pagerinti, bet ir prarasti sveikatą – tai traumos, nušalimai ir įvairios kitos ligos, kurios gali tapti žiauriu beprasmišku praradimu.

Kitas neigiamas dalykas – kalnuose galima akis į akį susidurti su grėsmingomis stichijomis. Šį patyrimą įprasminti daugeliui gana sunku. Po to, kai tavęs vos neužpylė lavina, arba matei, kaip kitas žmogus įkrito į plyšį, jautiesi išgąsdintas, menkas prieš žiaurią bedvasę gamtą. Tetrokšti grįžti į jaukią kultūrinę aplinką, kurioje dar ilgai negali atgauti žado ir nesupranti, kaip to nepatyrę žmonės sugeba džiaugtis gyvenimu: Dabar man kalnuose viskas tarsi priešiška, nuodinga. Atrodo, kad ta aplinka netinka žmogui gyventi ir gamta mus baudžia už tai, jog lendame kur nereikia.

Sutarti su grupe irgi ne visada būna lengva. Nors retai, bet pasitaiko, kad į vieną grupę susirenka ypatingai tarpusavyje nederančios asmenybės. Tada nuolat vyksta barniai, kurie nuo pervargimo įgauna baisingą mastą, grupėje tvyro atšiauri, priešiška atmosfera, kartais net nusisukama nuo draugo bėdoje: Žygyje po Altajaus kalnus turėjome labai įdomų vadą. Jis beveik nesikalbėdavo su grupės nariais ir taip sparčiai eidavo į priekį, kad kai kurie žmonės nuo jo atsilikdavo per kilometrą, – mirk, jei nori, niekam neįdomu.

Gerai, kad sveikatos problemos, stichijų grėsmė ir neišsprendžiami nesutarimai kelionėse į kalnus pasitaiko retai. Remdamasi savo patirtimi galiu pasakyti, kad iš 14 tokių kelionių negeros buvo tik trys.

Apsivalymas ir atsinaujinimas kalnuose

Tačiau kai kurie žmonės neigiamus dalykus paverčia teigiamais, pavyzdžiui, kalnuose nugali savo baimes. Vieni bijo aukščio, kiti – šalčio, treti – blogo likimo. Leidomės stačiu lediniu šlaitu užsidėję „kates“ (ant batų tvirtinami geležiniai nagai – aut. past.) ir susirišę virvėmis. Man vis iškildavo atsiminimai, kaip kas nors kur nors paslydo. Ledynas buvo pilnas plyšių, ir čia aš vėl mačiau pavojus.

Baimė gali iš viso sustabdyti arba diena iš dienos varginti, atimdama tokias brangias jėgas. Ir tik tada, kai žmogus suvokia, jog gali sutelkti dėmesį ne į baimę, o į kitą žingsnį, jis įveikia save. Po kurio laiko baimė ima savaime mažėti: Veikiai paaiškėja, kad nuimta pusė virvių, kad kabaluojant ir bijant pažiūrėti žemyn reikia panaudoti visas vakar įgytas mazgų rišimo žinias ir peršokti nuo vienos virvės ant kitos. Pajuntu, jog viskas mano rankose, – įdomus, šiurpokas jausmas. Kaip liūtas kaunuosi už išlikimą.

Kalnai – tarsi laboratorija, kurioje paaiškėja, kokie žmonės yra iš tikrųjų. Kartais tokia kelionė yra tarsi nužengimas į pragarą, po kurio seka atsinaujinimas. Norisi kažką parsivežti iš čia kaip iš archajiškos, gilesniame sluoksnyje esančios erdvės, kur viskas baisiau ir tikriau. Kalnuose žmogus sustiprina valią, tampa draugiškesnis, drąsesnis ir labai pailsi nuo sumaišties bei savo rūpečių apačioje. Tai didelis psichologinis apsivalymas, atsinaujinimas, po kurio viskas suvokiama labai jautriai, atvirai: Turistinės kelionės siūlo daugybę įspūdžių, bet jie kažkokie netikri. Kalnuose – daug fizinio krūvio, neskanios košės, mažai įspūdžių. Bet gamta tampa labai arti, o tie keli įspūdžiai – itin stiprūs. Kelionė – kaip galimybė vėl atverti akis, kad gyvenime kas nors prasidėtų, o ne tik baigtųsi.

Kita vertus, yra žmonių, kurie taip „suserga“ kalnais ir įninka į jų gydantį poveikį, kad nebegyvena kasdieninio gyvenimo. Pastarasis jiems darosi vis mažiau patrauklus. Galima pamanyti, jog tokie žmonės vadovaujasi posakiu: „Jei darbas trukdo kalnams, mesk darbą.“ Tuomet keliavimas į kalnus tampa pabėgimu, bėgti reikia vis dažniau ir toliau. Kelionės į kalnus turėtų praturtinti mūsų kasdieninį gyvenimą, prasmingą darbą, santykius su artimaisiais, o ne atvirkščiai.

Autorės tinklalapis: www.psichologas.info .

Naujausiame žurnalo „Aš ir psichologija“ numeryje skaitykite

• Eugenijus Laurinaitis: „Man šitas gyvenimas patinka.“ Gydytojas psichoterapeutas dalijasi profesine ir gyvenimiška patirtimi.
• Rimantas Kočiūnas. Egzistencinė psichologija: kaip aš gyvenu ir kodėl taip gyvenu?
• Planuojame laimę: apie profesinio gyvenimo madas, vertybes, dilemas ir pasirinkimus
• Profesija – tai kelias, o ne jo pabaiga.
• Po gulinčiu akmeniu vanduo neteka. Pokalbis su skraidančiu psichologu. Tiesiogine prasme.
• Apie paauglio vidinį pasaulį. Kokios mūsų problemos tęsiasi nuo paauglystės?
• Nevaisingumas. Liga, apie kurią vengiama kalbėti garsiai.
• Gyventi negalima pasiduoti! Išmatuokite savo psichologinį atsparumą.
• Pokalbis su aktore Ieva Zelionkaite.
• XXI a. moters misija
• Tai kai kas, susiję su visu pasauliu.
• Toli nuo akių – toli nuo širdies? O gal atvirkščiai?
• Rimtai ir nerimtai apie psichikos ligas (II)
• Poetiškas psichologo žvilgsnis į psichiatriją.
• Ir jie toli gražu ne svajonių jaunikiai.