Hepatitas C aukas renkasi tyliai

Hepatitas – labai klastinga ir pavojinga lėtinė kepenų liga. Hepatito C virusas sukelia lėtinį kepenų uždegimą, ir šis dažniausiai linkęs progresuoti, ketvirtadaliui ligonių pamažu išsivysto kepenų cirozė ar kepenų vėžys.

Kauno medicinos universiteto Gastroenterologijos klinikos profesorius Limas Kupčinskas pabrėžė, kad hepatitas C – lėtinė liga, jos simptomai būna labai kuklūs: nemotyvuotas silp­numas, neryškūs virškinimo sutrikimai, maudimas po dešiniu šonkaulių lanku ar panašiai. Dažniausiai hepatito C virusu infekuoti žmonės gerai jaučiasi, į medikus kreipiasi tik tada, kai kepenys jau smarkiai padidėję, kaupiasi skystis pilvaplėvės ertmėje arba dėl išsiplėtusių stemplės ar skrandžio venų prasideda kraujavimas virškinamajame trakte, išsivysčius kepenų cirozei. Medikams belieka gydyti komplikacijas, o kartais net prireikia kepenų persodinimo.

„Nuo užsikrėtimo hepatitu C iki kepenų cirozės ar jos komplikacijų praeina gana daug laiko – 20–30 metų, – sakė profesorius. – Hepatitas C dažniausiai diagnozuojamas atsitiktinai, kai žmogus kreipiasi dėl kokių nors kitų problemų. Atlikus išsamų kraujo tyrimą, randami padidėję kepenų fermentai, jie ir išduoda esant hepatito C virusą.“

Rizikos grupėje – net donorai

Hepatito C virusas plinta per tiesioginį kraujo kontaktą. Tačiau, pasak prof. L.Kupčinsko, klysta manantieji, kad hepatitas C – tik asocialių asmenų ar intraveninius narkotikus vartojančių žmonių liga.

Hepatito C virusas buvo atrastas tik apie 1990 m., 1993–1994 m. dėl jo pradėtas tikrinti donorų kraujas. Tad daugelį metų hepatitas C galėjo plisti atliekant kraujo perpylimą, gyvybes gelbstinčias organų transplantacijas, hemodializės procedūras.
Yra keletas žmonių grupių, kurie galėjo užsikrėsti hepatitu C. Visų pirma tie, kuriems iki 1993–1994 m. buvo atliekamos sudėtingos operacijos, perpiltas donoro kraujas. Hepatitu C imant kraują galėjo užsikrėsti ir patys donorai, nes tų laikų kraujo paėmimo ir perpylimo aparatūra dar nebuvo idealiai sterili, ir ligoniai, kurie buvo dializuojami.

„Tokiems žmonėms ypač rekomenduojama pasitikrinti dėl hepatito C, nes mes iki šiol diagnozuojame kepenų cirozes ligoniams, kuriems kraujas buvo perpiltas, tarkim, 1980 m. ar 1990 m.“, – sakė L.Kupčinskas.

Dar viena rizikos grupė – žmonės, kadaise nesteriliomis sąlygomis daręsi tatuiruotes. Net ir tie, kurie jas darėsi pirmuosiuose oficialiuose tatuiruočių salonuose. Virusas galėjo – ir dar dabar gali – būti perduotas ne itin dezinfekuotais akupunktūros, manikiūro instrumentais, o pakanka net nedidelio kiekio hepatito C virusu infekuoto kraujo dalelių, kad virusu užsikrėstų kitas žmogus.

„Jei užsikrėtimo hepatitu C kelias medicinos įstaigose šiais laikais jau visiškai užkirstas, tatuiruočių, grožio salonai iki šiol nepakankamai kontroliuojami, – sakė profesorius. – Neįmanoma kontroliuoti infekcijos plitimo vartojant intraveninius narkotikus. Virusas perduodamas, kai keli žmonės naudojasi tuo pačiu nesteriliu švirkštu. Pakanka vos vieną kartą „pasidalyti“ su kuo nors švirkštu, ir tas kartas gali būti lemtingas.“

Ligą jau galima įveikti

Tyrimais įrodyta, kad ketvirtadaliui užsikrėtusiųjų hepatitu C išsivysto virusinė kepenų cirozė, kuri negydoma nenumaldomai progresuoja.

„Alkoholinės kepenų cirozės vystymasis, jei ji diagnozuojama pradinėje ligos stadijoje ir žmogus nustoja vartoti alkoholį, gali sustoti, tuo tarpu virusinė kepenų cirozė negydoma nuolat progresuoja, – sakė L.Kupčinskas. – Todėl milžiniškos viso pasaulio mokslininkų pastangos ieškant būdų, kaip išgydyti žmogų, užsikrėtusį hepatitu C, nenuėjo veltui.“

Pasak profesoriaus, atsižvelgiant į viruso genotipą, 50–80 proc. žmonių, infekuotų hepatito C virusu, galima pagydyti. Gydymo efektyvumas agresyviausiu I genotipo hepatito C virusu užsikrėtusiems pacientams yra 50–60 proc., II-III genotipo – 70–80 proc. Gydymas trunka nuo 6 iki 12 mėn. Vieni ligoniai lengvai toleruoja vaistus, kitiems gydymas gali būti sunkus ir net sekinantis. Pacientai gali netekti apetito, prarasti svorio, kai kuriuos ligonius kankina nuolatinė nuotaikų kaita, sumažėja darbingumas. Todėl vaistai labai atsargiai skiriami pacientams, kurie serga depresija. Tačiau tik tokiu būdu galima išvengti sunkių komplikacijų ir kepenų cirozės išsivystymo.

„Jei nepavyksta viruso sunaikinti, gydymas užslopina uždegiminį procesą, ir ligos progresavimo galimybė smarkiai sumažėja, – sakė specialistas. – Tuo tarpu viso pasaulio mokslininkai dirba toliau – jau sukurti nauji vaistai, atliekami jų klinikiniai tyrimai, ir yra vilties, kad po kelerių metų pavyks išgydyti ir tuos, kuriems dabar egzistuojantys vaistai buvo neveiksmingi. Tad dabar svarbiausia, kad kuo daugiau žmonių, priklausančių minėtoms rizikos grupėms, net jei nejaučia jokių ligos simptomų, pasitikrintų, ar nėra infekuoti hepatito C virusu, ir neleistų ligai progresuoti.“

L.Kupčinsko nuomone, bendrosios praktikos gydytojai turėtų rekomenduoti pacientams kartais pasidaryti kepenų fermentų tyrimą, kuris, nors paprastas ir nebrangus, šiuo metu yra mokamas. Nemokamai atlikti šiuos tyrimus gali duoti siuntimą vidaus ligų gydytojas ar kiti specialistai. Radus kraujyje padidėjusius kepenų fermentus, ligonis turėtų kreiptis į gastroenterologą, kuris atliktų tolesnį tyrimą ir prireikus skirtų gydymą.

Faktai apie hepatitą C

• Pasaulyje virusiniais hepatitais serga apie 400 mln. gyventojų, pusei jų diagnozuotas lėtinis hepatitas C, o kitai pusei – lėtinis hepatitas B.
• Lėtiniai virusiniai hepatitai yra pagrindiniai veiksniai, sukeliantys kepenų vėžį – hepatoceliulinę karcinomą. Pasaulio gastroenterologų organizacijos duomenimis, šis vėžys yra trečia pagal dažnį mirties nuo šių ligų priežastis.
• Specialistų manymu, Lietuvoje hepatitu C yra užsikrėtę 50–70 tūkst. žmonių. 
• 60 proc. užsikrėtusiųjų nustatytas I hepatito C viruso genotipas. Šio tipo virusas dažnesnis tarp kraujo donorų ir per kraujo perpylimą užkrėstų žmonių, medicinos darbuotojų.
• II ir III genotipų virusai labiau paplitę tarp injekcinius narkotikus vartojusių ar tebevartojančių žmonių. Šiuo metu tai yra ir pati didžiausia viruso plitimo rizikos grupė.
• Lėtinės kepenų ligos požymiai dabar ima ryškėti žmonėms, kurie virusu buvo užkrėsti prieš 15 ir daugiau metų.
• Tyrimais įrodyta, kad nuo užsikrėtimo praėjus 20 metų, kas trečiam pacientui išsivysto kepenų cirozė, o 4 proc. sergančiųjų kepenų ciroze per metus susiformuoja pirminis kepenų navikas. Tuomet žmogaus gyvybę gali išgelbėti tik kepenų persodinimas.