Smegenų mįslės: geltonųjų ląstelių paslaptis

Paaiškėjo, kad geltonųjų ląstelių kiekis A. Einsteino smegenyse viršijo vidutinę normą. Nuo to laiko mokslininkai ėmė su didesne pagarba nagrinėti tai, kas anksčiau buvo laikoma tiesiog pertvaromis, lentynėlėmis, ant kurių patogiai apmąstymams įsikuria neuronai – gerbiama taurioji smegenų dalis, rašo „La Repubblica“.

Geltonosios ląstelės, kurioms daugybę metų nebuvo rodoma derama pagarba, taps pagrindiniu Genujos Mokslo festivalio aptarimo objektu. Spalio 24 d. bus skaitomas pagrindinis pranešimas – JAV mokslininko, tyrinėjančio smegenis, Douglaso Fieldso, kuris vadovauja JAV Nacionalinio sveikatos instituto Nervų sistemos plastiškumo ir raidos skyriui. Ne veltui D. Fieldso pranešimas vadinasi „Kita smegenų pusė“: dauguma mokslininkų koncentruojasi į neuronus, o D. Fieldsas visuomet mėgino įrodyti, kad „ląstelės-lentynėlės“ iš tiesų yra labai svarbios ir aktyviai bendrauja tarpusavyje ir su „viršininkais“ neuronais.

Žvelgiant į geltonąsias ląsteles per mikroskopą, jos nelabai skiriasi nuo neuronų: jos taip pat yra žvaigždės formos ir turi ataugų, kurios, iš pirmo žvilgsnio, išsidėsčiusios gana chaotiškai. Priklausomai nuo išsidėstymo smegenyse ir pagrindinės funkcijos, kurią jos vykdo (ne tik palaikymo, bet ir valymo bei tvarkymo), jų forma gali būti labiau pailga ar masyvi.

Mokslininkai nustatė, kad šių ląstelių, pavadintų neuroglijomis (ang. Glial cells), ir neuronų skaičiaus santykis yra 10 ir 1: 500-1000 milijardų ir 30-50 milijardų. Tad galbūt šios proporcijos pagrindu ir paplito klaidingas mitas apie tai, kad mes išnaudojame tik 10 proc. savo smegenų potencialo.

Neuroglijų ląstelių privalumų atradimas sutapo su intuityvių spėjimų, kad smegenims būdingas plastiškumas, patvirtinimu. Paneigtas mitas, teigiantis, kad smegenys kasdien eikvoja neuronus ir kad smegenų ląstelių neišvengiamai mažėja. Netgi tais atvejais, kai su amžiumi smegenų veikla sutrinka, ne visada kalta atrofija. Net vyresniame amžiuje verčiant mąstymo organą dirbti, galima jį išlaikyti normalios formos, panašiai kaip raumenis. Tačiau smegenų atveju neuronų augimas (pagal ryšių kiekį ir aprėptį) tiesiogiai priklauso nuo geltonųjų ląstelių skaičiaus augimo.

Jau embriono stadijoje, vos tik nervų sistema ir smegenys ima atsiskirti nuo kitų audinių, galima pamatyti, kad kiekvienas neuronas susijęs su geltonosiomis ląstelėmis, kurios parodo jaunai ląstelei kelią ir savo skaidulomis nukreipia ją į jai skirtą vietą, kurią ji užims kai užaugs, taip pat sudaro jai palankias sąlygas, apgaubdamos ir padėdamos perduoti jai neuronų tarpusavio signalus.

Atradimai, kurie nuo 1997 m. daromi Stenfordo universitete, įrodė, kad laboratorijoje išauginti neuronai tampa aktyvesni, jei į mėgintuvėlį įšvirkščiama geltonųjų ląstelių.

Kad išaugtų neuronų skaičius, ir organizmui augant, ir suaugus, reikalingi „greitkeliai“, kuriuos suteikia geltonosios ląstelės, ir daugybė „užvedimo raktų“, iš kurių svarbiausias yra Ngf (nerve growth factor – nervų augimo veiksnio) baltymas. Jį atradusi Rita Levi-Montalcini 1986 m. gavo Nobelio premiją ir privertė mokslo pasaulį suabejoti neginčijamu karaliaus neurono autoritetu.