Žmogaus smegenys gali naudoti „alternatyvų kurą“

Tokia energetinė sistema populiariai gali būti prilyginta garsiajam „Terminatoriui“ - kuomet robotui pažeidžiamas pagrindinis energijos tiekimas, po įtemptų minučių pauzės pasigirsta pypsėjimas ir ekrane pasirodo užrašas „rezervinis maitinimas įjungtas“. Žmogaus organizme viskas vyksta ne taip efektingai, tačiau principas labai panašus.

Judėjimui ir mąstymui bei visiems kitiems fiziologiniams procesams žmogaus organizmas gauna energijos skaidydamas su maistu gaunamus angliavandenius(cukrų) ir iš jo gamindamas gliukozę. Visa tai atlieka raumenų ląstelės. Tačiau jei krūvis organizmui labai didelis, gliukozės poreikis tampa didesnis, nei spėjama į ląsteles tiekti deguonies. Stingant deguonies, gaminasi pieno rūgštis – laktatas. Apie ją turbūt visi yra girdėję, nes po intensyvios veiklos laktatas mums primena apie save skaudančių raumenų pavidalu.

Visgi laktatas nėra vien žalingas produktas – organizmas jį sugeba „perdirbti“ dar kartą ir išskaidyti į anglies dvideginį, vandenį ir gliukozę – energijos kurą. Tačiau iki šiol buvo manoma, jog tokią antrinę energiją gali gamintis tik raumenų ląstelės.

Amsterdamo universiteto medicinos centro (Academisch Medisch Centrum) mokslininkams, vadovaujamiems Johannes Van Lieshout, pavyko įrodyti, jog analogiškas „papildomos“ energijos gavybos procesas vyksta ir smegenyse. Ir tam yra naudojamas būtent raumenų ląstelėse didelio aktyvumo metu gaminamas šalutinis produktas – laktozė.

Išsamus tyrimo aprašymas pateiktas Amerikiečių eksperimentinės biologijos federacijos žurnale (FASEB).

Tyrimo metu mokslininkai dirbo su grupe savanorių, kurie turėjo atlikti visą kompleksą intensyvių pratimų. Paaiškėjo, jog į centrinę nervų sistemą patenkantis kraujas turėjo žymiai didesnį laktozės kiekį, nei iš jos grįžtantis kraujas.

Tolesnis žmogaus energetinės sistemos tyrimai parodė, jog smegenys panaudoja laktozę tam, kad pačios sau pasigamintų reikiamos gliukozės intensyvių pratimų metu. Be to, toks energetinis mechanizmas veikia tarsi savotiškas organizmo filtras, pašalinantis iš kraujotakos sistemos didelę dalį laktozės. Tokiu būdu sumažėja įtemtų raumenų skausmas ir netgi papildomai per kraują tiekiama gliukozė.

Autorių nuomone šie tyrimo rezultatai gali pasitarnauti kuriant visą eilę naujų preparatų, skirtų centrinės nervų sistemos gydymui.

FASEB vyriausiasis redaktorius Gerald Weissmann mano, jog tokia žmogaus fiziologijos evoliucija yra labai logiška senovinės maitinimo grandinės pasekmė: žmogus dažnai pats būdavo plėšrūnų auka, todėl jam tekdavo ilgai ir greitai bėgti, tuo pačiu intensyviai mąstant kur ir kaip būtų galima pasislėpti ir paslėpti pėdsakus.

Vadinasi,norėdami išvengti didelių raumenų skausmų po fizinės veiklos, turėtume darbo metu apie kažką intensyviai mąstyti. Jeigu iki šiol buvo galima nuspėti, jog taip skausmas ir nuovargis tiesiog „pasimiršta“, tai dabar paaiškėjo, jog tam yra ir kitų, grynai fiziologinių priežasčių.