Liudas Vailionis ir tarpukario Lietuvos gamtininkai – idealizmas, padėjęs pagrindus Lietuvos mokslui ir švietimui

Įkūrėjams negailint „nei laiko, nei asmeninių lėšų knygoms ar laboratorijų priemonėms įsigyti“, ir dedant visas pastangas, kad sėkmingai veiktų Aukštieji kursai, netrukus buvo įtikinta ir vyriausybė. Taigi, 1922 m. jau įkuriamas Lietuvos universitetas, o Matematikos-gamtos fakultete, kurio dekanu tampa Zigmas Žemaitis, stiprėja augalų sistematikos bei augalų anatomijos ir fiziologijos „institutai“, kurių pirmajam vadovauja K. Regelis, o antrajam – L. Vailionis.

Pasak L. Vailionio studento ir jo darbų tęsėjo Jono Dagio: „viską teko sukurti pačiam vadovui (...). Pirmieji keli metai praslinko vien organizaciniu darbu besirūpinant... Būdamas gilus patriotas, kad universiteto biudžetui būtų lengviau, net vieną savo asistento etatą buvo perleidęs Universiteto Botanikos sodo naudai“.

Įspūdingi pasiekimai dedant pirmuosius Lietuvos mokslo žingsnius

Universiteto labui L. Vailionis dėjo daugybę pastangų, o kartu turėjo ir nuostabių tiriamojo darbo ambicijų, kurių atgarsiai aktualūs ir šiuolaikiniame moksle.

Pavyzdžiui, jau vienai pirmųjų savo studenčių Lietuvos universitete siūlo „paieškoti augaluose nervų“, nors tuo metu ši idėja daugumos to meto mokslininkų turėjo būti pasitikta gana skeptiškai. Šiais laikais ,augalų neurobiologijai įgyjant pagreitį, pamažu suprantame, jog augalai signalus perduoda ir susikalba visai taip, kaip gyvūnai, o kurie augalų audiniai funkcionuoja kaip tikrų tikriausi neuronai! Šie atradimai stulbina ir dabar, tad juo nuostabiau, jog šios idėjos jau buvo gyvos ir Lietuvos universitete prieš beveik 100 metų.

L. Vailionis gerai suvokė augalų fiziologijos potencialą paneigti nusistovėjusias to meto mokslo tiesas, kurias griauti tam tikra prasme buvo ir baugoka: „Pasukęs augalų fiziologijos mokslo kryptimi, L. Vailionis mato, jog mokslas, besiskverbdamas į augalo sandarą, gali atidengti tokias gamtos tiesas, kurios sujudins visuomeninę sąmonę, sugriaus tikėjimą, kuriuo žmonija remiasi“, rašo dukra D. Vailionytė.

Nors ir tokių filosofinių minčių kankinamas, L. Vailionis toliau ryžtingai ėjo augalų fiziologijos keliu. Pradėjo ir ne vieną istorinės svarbos iniciatyvą, pvz., žinomų Krokuvos paleobiologų įkvėptas, savo studentei buvo patikėjęs Lietuvos piliakalniuose augančių javų tyrimus, atliko pirmuosius Lietuvos dumblių tyrinėjimus ir kt.

Be kita ko, L. Vailionis užsidegęs ėmėsi ir pirmojo lietuvių botanikos žodyno rašymo, kuriam galiausiai neatsiradus leidėjo, leido jį savomis lėšomis. Pasak D. Vailionytės, „tai buvo dar vienas jo didvyriškas žingsnis dėl lietuvybės, drauge ir didelė rizika, net iššūkis tiems, kurie rūpinosi tik savimi.“

Pareigingumas, atsidavimas mokslui ir begalinis kuklumas

Pasak jo dukters, L. Vailionis savo darbui, ir ypač universiteto stiprinimui buvo itin atsidavęs. Daug uoliai dirbdamas negailėjo nei savęs, nei asmeninių lėšų, dažnai darbuodavosi ir savaitgaliais, nepraleisdavo nei vieno universiteto posėdžio.

L. Vailionis palaikė ir puikius bei dalykiškus santykius su to meto kolegomis – Z. Žemaičiu, T. Ivanausku ir kitais universiteto bendradarbiais, studentais, su jais sklandžiai bendradarbiavo universiteto labui. Pavyzdžiui, su artimiausiu botanikos bendradarbiu K. Regeliu „ne tik nekonkuravo, bet džiaugėsi kiekvienu jo atliktu bendram labui darbu, o šiam išvykus į savo kasmetinę kelionę užsienin rinkti Sodui medžiagos, džiaugdavosi, gaudamas atvirlaiškius, kuriuose buvo aprašoma veikla svečiose šalyse.“

Įdomu ir tai, jog tiek L. Vailionis, tiek tuometis dekanas Z. Žemaitis, nors taip ir nebuvo pabaigę doktorantūros studijų, laikėsi nuostatos, jog visas pastangas reikia dėti į studentus, o savimi pasirūpinti jau vėliau, užtikrinus universiteto ateitį. Todėl į užsienį tobulintis vyksta ir doktorantūrą vienas po kito ginasi šių žymių mokslininkų studentai, o jie patys lieka be daktaro laipsnio:

„Tėvas į J. Dagį dėjo dideles viltis laikydamasis principo: pirmiausia parengti jaunimą, kuris galės savo darbu išlaikyti universitetą reikiamo lygio, o jau paskui pasirūpinti savo reikalais.“ Rodos, L. Vailionis neapsiriko – apsigynęs doktorantūros studijas Austrijoje, J. Dagys grįžto į Kauną, nes „jo mokslinių laimėjimų laukia Lietuva, kuri jį čia ir atsiuntė.“ Čia Dagys tampa Vailionio darbų tęsėju, atminimo apie jį ir jo darbus puoselėtoju. Lietuvą vėliau garsino ir Z. Žemaičio ruošti matematikai: V. Statulevičius, J. Kubilius ir kiti.

Nors L. Vailionis su bendražygiais per trumpą laiką sugebėjo kalnus nuversti atsikuriančios Lietuvos labui, stebina neįtikėtinas kuklumas, santūrumas, niekad nesigiriant nuveiktais darbais, ir nuolatinis siekis nuveikti dar daugiau. Pasak dukros, nors tėvas daug dirbdavo ir sekmadieniais, „vis sielojasi, kad nespėja padaryti visko, ką yra užsibrėžęs“. Iš laiško broliui:

„Jau prieš Kalėdas pradėjau rengtis Jums parašyti, bet, deja, rengimusi taip ir pasibaigė, o didžiausias pyktis, kad tuo pačiu metu ir nedaug kas nuveikta, jei būtų bent kalnai iš vietų išjudinti, tai tiek to, bet kad visi kalnai vietoje ir nei vienas jų nepajudintas. Matyt, Vailionams taip lemta.“

Taip nuolat save stumdamas pirmyn, su ištikimų kolegų būriu L. Vailionis žymiai prisidėjo prie Lietuvos švietimo ir mokslo ateities. Jam turėtume būti dėkingi ir už botanikos mokslo pagrindus, indėlį į Lietuvos herbariumą, botanikos sodą, bei perspektyvios augalų fiziologijos srities pradžią. O svarbiausia, jog visa tai buvo pasiekta begaliniu atsidavimu ir moksliniu idealizmu. Belieka kuo daugiau tokių bruožų palinkėti ir šių dienų mokslininkams!

E. M. Ramanauskaitė