Birutė Galdikas: baltiškas kraujas Borneo džiunglėse jau penktą dešimtmetį nuo žmonių godumo saugo „miško žmones“ (Video)

Pavojai džiunglėse taip pat tykojo už kiekvieno kampo. Pelkėtose vietovėse buvo daugybė negailestingų siurbėlių, maliariją nešiojančių uodų, net kambaryje ant grindų besirangančių gyvačių. Žaizdos drėgname ore kaip mat supūliuodavo, atsisėdus ant rąsto, deginantis skystis nudegindavo odą, krėsdavo nepaaiškinama karštinė. Tačiau B. Galdikas tai niekada nesustabdė. Aptikusi orangutanus, ji juos sekdavo „serganti ar sveika“, klampodama per siurbėlių pilnas pelkes, iškęsdama tropinį lietų, nuovargį ir skausmą.

„Man pasisekė, jog visada buvau fiziškai sveika,“ – po tiek metų, pragyventų džiunglėse, pasakoja B. Galdikas.

„Sergu dažnai, tačiau visuomet pilnai pasveikstu, nesvarbu ar tai būtų cholera, ar vidurių šiltinė, ar Dengės karštligė.“

Įvairiems negalavimams gydyti teko nuolat naudoti antibiotikų turintį kremą, tabletes ar injekcijas, vartoti tabletes nuo maliarijos, ir t.t. Kaip savo prisiminimuose rašo B. Galdikas, tropikuose jie neturėjo „prabangos atsisakyti šiuolaikinės medicinos“, kaip tą daryti, pvz., paniškai vengti antibiotikų, jau buvo įpratę Šiaurės Amerikos gyventojai.

Nepaprasti santykiai su „miško žmogumi“

Mokydamasi iš kolegės ir patarėjos J. Goodall, B. Galdikas nuo pat savo tyrimų pradžios buvo užsibrėžusi tyrinėti individualias orangutanų istorijas. Dienų dienas ji sekdavo vieną ar kelis kartu keliaujančius orangutanus, stebėdama jų elgesį, socialinius tarpusavio santykius; stebimiems individams duodavo vardus ir atpažindavo juos pagal skiriamuosius bruožus. Tačiau skaudino individų netektys, pametus sekamą orangutaną ar jam nugaišus, reikėdavo pradėti viską iš naujo, o svarbiausia – norėjosi rasti būdų jiems padėti.

Tuo tarpu patys „miško žmonės“ – orang hutan, taip praminti vietine malajiečių kalba – mokslininkės smalsumo ir noro padėti toli gražu netroško. Laukiniai orangutanai dienų dienomis bandydavo jos atsikratyti, mėtydami šakas ir rodydami kitus ženklus, jog ji nepageidaujama. Viena orangutanė netgi turėjo planą tyrėją užspausti į kampą ir nužudyti, bet galiausiai nepajėgė išversti tam nusižiūrėto sauso medžio. Panašūs pavojai stebint orangutanus tykojo nuolat.

Tačiau vienas didžiausių B. Galdikas pasiekimų – gebėjimas galiausiai užmegzti tokį ryšį su orangutanais, kurio niekas iki tol užmegzti nesugebėjo. Visų pirma, prisijaukinant laukinius orangutanus tiek, kad jie arti prisileistų stebėtoją. Visų antra, užmegzti ilgalaikius „šeimyninius“ ryšius su išgelbėtais našlaičiais. Šių ryšių kūrimas trukdavo daugybę metų – iš pažiūros vieniši orangutanai socialinius santykius mezga itin savotišku būdu. Taigi, tam reikėjo be galo daug laiko ir, pačios mokslininkės žodžiais tariant, atkaklumo.

Moksliniai tyrimai, susipynę su orangutanų ir jų buveinių išsaugojimo misija

Nors ne vieno mokslininko ir gamtininko kritikuota dėl „neteisingos“ orangutanų tyrinėjimo ir reabilitacijos praktikos, B. Galdikas nenustojo laikytis nuomonės, jog individualios istorijos yra tiek pat svarbios, kiek ir žinios, gautos populiacijos ar ekosistemos lygmeniu. Vien jau laikas, praleistas sekant ir smulkiai aprašinėjant individualių orangutanų gyvenimus, daro šiuos tyrimus itin išskirtiniais.

Nenuostabu ir tai, jog B. Galdikas „idealizmas ir atsidavimas vienam tikslui „tik“ dėl gyvūnų rūšies“ buvo nesuprantamas vietiniams gyventojams, o orangutanų laikytojus nelaisvėje (dažniausiai jaunėliai būdavo laikomi narvuose kaip „naminiai gyvūnai“) ir nelegalius miško kirtėjus buvo itin sunku perkalbėti. Vis dėl to, tiek individualių orangutanų, tiek rūšies išsaugojimas greitai tapo mokslininkės prioritetu, tam dažnai paaukojant ne tik savo laiką ir komfortą, bet ir paskutinius švarius drabužius ar maisto kąsnį, bei santykius su artimais žmonėmis:

„Jei laukiniam orangutanui reikia pagalbos, pulsiu, nesvarbu kiek man tai kainuos“ – rašo B. Galdikas savo prisiminimuose.

„(P)radėjus tyrinėti laukinius orangutanus, supratus, kokia rizikinga jų egzistencija, kelio atgal nebebuvo.” B. Galdikas, tiek kaip mokslininkei, tiek kaip gamtos saugotojai, tiek kaip žmogui ir motinai, tai tapo misija, kurios siekti ji pasiryžo bet kokia kaina. Žinoma, jog kasdienės kovos už orangutanus dalis yra ir natūralaus atogrąžų miško apsauga, kurį išsaugoti, deja, darosi vis sunkiau dėl nemalštančio žmonių godumo pasipelnyti medienos, palmių aliejaus ir kitų produktų rinkose.

Nors visą gyvenimą B. Galdikas paskyrė mokslui ir darbui beprotiškose sąlygose, pasak jos, įveikti sunkumus ir pasiekti tikslo jai padėjo jos pačios užsispyrimas ir atkaklumas, bei artimųjų parama.

„Buvau užsibrėžusi apie orangutanus sužinoti daugiau nei bet kas kitas pasaulyje, ir po 45 metų manau, kad man pasisekė,“ – B. Galdikas.

Goodall, Fossey & Galdikas: Great Minds

Šaltiniai:

B. M. F. Galdikas (1995) Rojaus atspindžiai: mano gyvenimas Borneo saloje su orangutanais (Reflections of Eden: My years with the orangutans in Borneo)

Galdikas-Brindamour, Birutė (October 1975). "Orangutans, Indonesia's "People of the Forest"". National Geographic Magazine. 148 (4). pp. 444–473.

Nuorodos:

• Tarptautinis Birutė Galdikas Gamtosaugos Labdaros ir Paramos Fondas – http://www.birutegaldikas.lt/

• Tarptautinis orangutanų fondas – https://orangutan.org

• Dr. Birutė Galdikas Twitter profilis: @DrBirute