Auksiniai prezidentų naktipuodžiai. Rusijos lyderiai jau seniai gyvena estetikoje, kurią dabar džiaugsmingai priskiria Ukrainai.

Kai Vladimiras Putinas prakalbo apie Ukrainos vadovybės „auksinius puodus“, jis galbūt nesuvokė, koks plonas yra veidrodinių metaforų ledas, ant kurio nusprendė žengti. Juk Rusijos pareigūnai patys garsėja nevaržomu potraukiu gana bjaurioms prabangos formoms su kailinių saugyklomis ir purvo kambariais. Dabar, kaltindami kaimynus korupcija, jie demonstruoja savo pačių abejotinus įpročius ir stilių – tą patį, kuriame auksas spinduliuoja ne kaip turto simbolis, o kaip blogo skonio ir kerštingos puikybės ženklas.

Neseniai įvykusiame susitikime su kariškiais Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas vėl apkaltino Ukrainos vadovybę godumu: jo žodžiais, tai jau ne vadovybė, o „organizuota nusikalstama grupuotė, kuri nuo praėjusių metų kovo užgrobė valdžią ir, prisidengdama būtinybe kariauti su Rusija, išlaiko šią valdžią Ukrainoje, siekdama asmeninio praturtėjimo“.

Jis tęsė:

„Šie žmonės, sėdėdami ant aukso puodų, vargu ar galvoja apie savo šalies likimą, apie paprastų Ukrainos žmonių, karininkų, o tuo labiau paprastų kareivių, likimą“.

Ach, „auksiniai unitazai“, „auksiniai unitazai“! Šis pusiau legendinis artefaktas jau seniai tapo pačios nevaržomos korupcijos ir išdykusios prabangos „už tautos pinigus“ simboliu. Ne tiesiog prabanga, o beskonė, vulgari, nešvanki prabanga. Lumpeno prabanga, kuris susikrovė milžiniškus pinigus ir neturi supratimo, kaip juos išleisti. Būtent žodžių junginiu „auksinis unitazas“ aktyvistai ir politologai mėgsta viešai sudeginti pareigūnus ar politikus. Ir tai veikia.

Ukrainos versijoje buvo dar ir „auksinis batonas“, kuris kažkada buvo rastas Viktoro Janukovyčiaus rezidencijoje. Vėliau batonas, kaip ir dera artefaktams, be pėdsakų dingo. Senovės laikais ir Sankt Peterburge jauni opozicionieriai sugalvojo pareigūnams apdovanojimą „Auksinis šepetys“ už absurdiškiausius valstybės pirkimus – po to, kai Smolnis kartą nupirko šiuos tualeto reikmenis už nesąmoningą sumą. Bet „auksinis puodas“, žinoma, yra ryškesnis ir įsimintinesnis vaizdas. Būna, kad metafora įgyja ir tiesioginę prasmę – pavyzdžiui, Donaldas Trumpas, tapęs JAV prezidentu, gausiai papuošė Ovalinį kabinetą auksiniu dekoru, ir, kaip jis pats teigia, ne paauksuotu, o būtent iš aukso. Bet tai visai kitas atvejis. Jo unitazai atrodo normalūs.

Kita vertus, neseniai Sotheby's aukcione už 12,1 mln. dolerių buvo parduotas tualetas iš tikro 18 karatų aukso, sveriantis daugiau nei 100 kilogramų, italų konceptualisto Maurizio Cattelano kūrinys. Meno objektas (visiškai funkcionalus) buvo pavadintas, nepatikėsite, „Amerika“.

Tačiau Putinas savo kalbą vis dėlto skyrė ne Trumpui (kaip gi kitaip!), o dėl Kijeve įsiplieskusio korupcijos skandalo valstybinėje įmonėje „Energoatom“. Ukrainos antikorupcinės institucijos nustatė, kad įmonės vadovybė užsiiminėjo kyšininkavimu, iš viso išplovusi apie 100 mln. dolerių. Du ministrai, energetikos ir teisingumo, atsistatydino, nors jiems patiems kaltinimai nebuvo pareikšti. Pagrindinis bylos veikėjas – buvęs Ukrainos prezidento Volodymyro Zelensko verslo partneris Timuras Mindičius, kuris skubiai pasislėpė užsienyje; ir, žinoma, jo bute taip pat buvo rastas auksinis unitazas! Nuotrauka, kurią paskelbė socialiniuose tinkluose Rados deputatas Jaroslavas Železnyakas, išplito pasaulio žiniasklaidoje.

Iš tiesų, čia, žinoma, yra kuo didžiuotis. Prieš keletą metų pas mus buvo sulaikytas Stavropolio krašto kelių policijos vadovas, pas kurį buvo rasta penkios vilos „su Ludviko XIV stiliaus apdaila“ – ir taip pat su auksiniais unitazais ir bidė. Smolensko valstybinio sporto universiteto rektoriui taip pat buvo rastas toks pompastiškas sostas. O vieno paprasto kelių statybos rangovo vadovo namuose Primorėje buvo rastas ne tik auksinis unitazas, bet tiesiog „Louis Vuitton“, visiškai kaip tikras. Tai reiškia, kad tai, kas Ukrainoje yra ministrų ir prezidento bendražygių prerogatyva, pas mus yra policijos vadų ar vidutinio verslininko iš toli gražu ne turtingiausių regionų lygis. Tai pabrėžia mūsų besąlygišką finansinį ir ekonominį pranašumą prieš Ukrainą.

Be to, žalos suma, 100 mln. dolerių, nėra ypač įspūdinga. Buvęs Rusijos Federacijos gynybos viceministras Timuras Ivanovas buvo sulaikytas už 15 mln. JAV dolerių (1,185 mlrd. rublių) kyšį – vienkartinį. Žala baudžiamojoje byloje dėl buvusios DNR statybos viceministrės Julijos Mervaezovos viršijo 9 mlrd. rublių, tai jau daugiau nei 100 mln. dolerių. O juk tai taip pat regioninis lygis.

Nors pats Zelenskis „Energoatomo“ byloje kol kas figūruoja labai netiesiogiai, aišku, kad „valdžios uzurpavimu“ Putinas gali turėti omenyje tik jį patį. „Asmeninis praturtėjimas“ – viena iš sričių, kurioje Rusijos propaganda labiausiai puola Vladimirą Zelenskį ir jo šeimą; per pastaruosius metus jis jau buvo „demaskuotas“ dėl Prancūzijos investicinio banko „Milleis Banques“, dviejų prabangių jachtų, rančos Vajominge, platinos kasyklos Pietų Afrikoje, XVIII a. dvaro netoli Karlo III, kazino-viešbučio „Vuni Palace“, butą dangoraižyje „Burj Khalifa“, buvusios Adolfo Hitlerio rezidencijos „Erelio lizdas“. Jo žmona Elena Zelenska neatsilieka ir „įsigijo“ svaiginančiai brangų „Bugatti Turbillon“, „supirko“ Niujorko „Cartier“ boutique brangakmenių už milijonus dolerių (ir dar atleido pardavėją).

Visos šios „naujienos“, žinoma, bent jau dėl savo gausos atrodo neįtikimos ir yra akimirksniu demaskuojamos kaip melas, įskaitant oficialius paneigimus, tačiau Rusijos naujienų svetainės paneigimų nepastebi; puolimas dėl praturtėjimo savo intensyvumu nusileidžia tik mitui apie Zelensky narkomaniją, sukurtam dar jo rinkimų kampanijos metu jo oponento Petro Porošenko stovykloje ir su malonumu perimtam Rusijoje.

Siekiant skleisti visus šiuos mitus, naudojamas sudėtingas tinklas, sudarytas iš padirbtų „užsienio“ žiniasklaidos priemonių (paprastai sukurtų tiesiog ant kelių), savadarbių užsienio konspirologų tinklalapių ir kai kuriais atvejais realiai egzistuojančių tinklaraštininkų, pasirengusių sekti bet kokią sąmokslo teoriją. Jie gali būti praktiškai nežinomi savo šalyje, bet jie yra užsieniečiai, todėl nuorodos į juos leidžia Rusijos žiniasklaidai sukurti pasaulinio masto skandalo iliuziją. Juk nepaisant visų įnirtingų viešų atsisakymų nuo užsienio įtakos, Rusijoje didžiausią pasitikėjimą net tarp patriotų vis dar turi būtent užsienio šaltiniai, o „importuota“ informacijos kilmė yra įrodymas per se. Tai taikoma netgi aukščiausiajai šalies vadovybei, nes jie nusprendė dalyvauti „Energoatom“ skandalo viešinime tik todėl, kad apie jį parašė „Financial Times“ ir kiti autoritetingi pasauliniai leidiniai.

Dauguma tokių pranešimų iš tiesų netrunka ilgiau nei kelias dienas net ir Rusijos internete, ir jie beveik iš karto pamirštami, bet juos nuolat keičia nauji. Kiti mitai, tokie kaip kaltinimai Elenai Zelenskai prekyba vaikais (kopijuoti iš Pizzagate apie Hilari Klinton), taip pat buvo paleisti, bet netgi nebuvo tokie populiarūs kaip kaltinimai dėl išlaidumo.

Čia svarbu ne sumos ir ne tikimybė, o emocijos. Pradėjęs kalbėti apie „auksinius puodus“, Vladimiras Putinas pats vadovavo šiai kompromatų lavina, kuri iki tol atrodė kaip eilinių medijų technologų žaidimai. Tai galima laikyti savotiška kompensacija už opozicijos patyčias per visus šiuos metus – už „kailinių saugyklas“, „namelius ančiukams“, rūmus Gelendžike ir kitus antikremlinių aktyvistų tyrimų objektus. Rusijos prezidentas ir jo artimiausia aplinka buvo persekiojami, sąlygiškai tariant, dėl „auksinių unitazų“, verčiant juos slėptis krūmuose. Ir kai Dmitrijus Medvedevas nedelsdamas imasi „auksinio puodo“ temos, jo žodžiuose lengvai galima įžvelgti asmeninį kerštingą pasitenkinimą galimybe pagaliau pačiam ištarti kaltinamo žodžius – o štai jums už „ančiukus“! Už jūsų mitingus, už „pinigų nėra, bet laikykitės“, už visus kitus pažeminimus! Jie nėra geresni, jie iš tikrųjų yra tokie patys, tik veidmainiauja – tai tezė, kurią Kremlius jau daugelį metų atkakliai įrodinėja rusams ir džiaugiasi, kad pagaliau gavo galimybę ją pareikšti bent jau su kokiu nors pagrindu.

Koks nors psichologas galbūt pavadintų tai projekcija; ir jei taip, tampa aišku, kodėl Putinas taip atkakliai kartoja apie Zelensko nelegitimumą. Žinoma, žiniasklaidos karuose aktyvi ir kita pusė: egzistuoja konspirologiniai mitai ir apie Putiną – apie „dvynių“ naudojimą ir plastinę chirurgiją, apie sveikatos problemas, kurios tariamai sprendžiamos kokiais nors beprotiškais metodais, pavyzdžiui, voniomis su elnių krauju, arba apie pasakišką turtą, tariamai sukauptą kažkokiose slaptose, nežinomoje vietoje esančiose sąskaitose.

Oponentų diskreditavimas bet kokiomis priemonėmis – tradicinis propagandinis metodas, būdingas ne tik Kremliui. Vis dėlto labai įdomu, kas galiausiai dabar vyksta su tuo garsiuoju „apartamentų viešbučiu“ Idokopaso kyšulyje.

M. Ševčuk
republic.ru