Dega kaip žvakės – mokslininkai paaiškino, kodėl vyksta baisus „spontaniškas žmogaus užsidegimas“

Per pastaruosius 300 metų užregistruota apie 200 savaiminio užsidegimo atvejų, o šio reiškinio priežastys vis dar nėra aiškios. Panašu, kad šiandien mokslininkai nusprendė atskleisti šiuos baisius paslaptingus incidentus, rašo „Science Alert“.

Pirmąjį mokslui žinomą savaiminio užsidegimo atvejį dar XVII amžiuje aprašė danų anatomijos specialistas. Tai atsitiko Italijoje XIV amžiuje – tada riteris vardu Polonas Vorstijus gėrė vyną ir užsidegė. Dėl to degančio žmogaus sąvoka dažnai buvo siejama su alkoholio vartojimu.

Charlesas Dickensas savo romane „Bleak House“, parašytame 1853 m., prisidėjo prie „spontaniško užsidegimo“ mito formavimo. Tada jis papasakojo istoriją apie veikėją Crooką, kuris buvo alkoholikas ir spontaniškai užsiliepsnojo ir žuvo liepsnose.

Kiti paslaptingų baisių uždegimų paaiškinimai – dieviškas įsikišimas, nutukimas ar žarnyno dujos. Tačiau Adelaidės universiteto (Australija) patologas Rogeris Bayardas mano, kad šis paslaptingas reiškinys turi gana paprastą, bet klaikų paaiškinimą.

Paprastai savaiminio užsidegimo aukos randamos su visiškai sudegusiu liemeniu ir galva, tačiau jų galūnės lieka nepažeistos. Savaiminio užsidegimo vietoje baldai taip pat gali būti minimaliai pažeisti. Bayardas pažymi, kad iš tikrųjų šie įvykiai vargu ar bus spontaniški – žmonės dega, tačiau nėra jokių mokslinių įrodymų, kad tai įvyksta spontaniškai.

Patologas tikina, kad beveik kiekvienas žinomas tokio pobūdžio atvejis iš tiesų yra susijęs su išoriniu šaltiniu – ar tai būtų cigaretė, lempa ar žvakė. Dažnas mokslinis savaiminio žmogaus užsidegimo paaiškinimas yra vadinamasis „dagties“ efektas, kuris leidžia manyti, kad žmonės gali degti kaip žvakės.

Dar 1998 metais britų mokslininkai atliko eksperimentą, kurio metu panašias sąlygas atkartojo su negyva kiaule. Gyvūnas buvo suvyniotas į antklodes, o paskui padegtas – galūnės liko nepažeistos.

Ši mokslinė teorija teigia, kad žmogaus riebalai gali pasitarnauti kaip kuro šaltinis – tai yra, iš tikrųjų mūsų kūnas po užsidegimo savarankiškai palaiko liepsną, o drabužiai ar antklodės (kaip eksperimente) veikia kaip žvakės dagtis.

Pasak Bayardo, greičiausiai žmonės geria alkoholį ir išsilieja ant savęs, o tada užsidega nuo išorinio šaltinio. Dėl to alkoholis ant drabužių ar antklodžių užsiliepsnoja, o tada mūsų riebalai tiesiog palaiko liepsną. Kadangi rankose ir kojose yra mažiau riebalų, jie negali aprūpinti pakankamai kuro liepsnai palaikyti, todėl galūnės linkusios likti nepažeistos.

Patologas padarė išvadą, kad daugelis yra įpratę tikėti „savaiminio užsidegimo“ mitu, tačiau iš tikrųjų viskas yra daug paprasčiau nei dieviškas įsikišimas.