Kraupūs radiniai. Miniatiūriniai karstai. Serijinių žudikų artefaktas? (Video)

Netoli Edinburgo, Škotijoje, yra Artūro Sostas (Arthur's Seat), nedidelio kalno likučiai, kurį kadaise sukūrė dabar užgesęs ugnikalnis. Sklinda gandai, kad kažkada čia buvo karaliaus Artūro Kameloto vieta, dabar ši vieta yra persmelkta istorinės istorijos ir paslapčių.

1836 m. grupė jaunų vaikinų išėjo į triušių medžioklę ūkanotose Artūro Sosto kalvose. Jaunuoliai Artūro Sosto, senovinio vulkaninio kalno, šlaituose aptiko 17 mažyčių medinių karstų, kurių kiekvienas buvo mažesnis nei 10 centimetrų, rašo „IFLScience“.

Šių miniatiūrinių karstų viduje gulėjo dar neįprastesni radiniai: mažos medinės figūrėlės, kruopščiai aprengtos kruopščiai pritaikytais drabužiais, datuotais 1830 m. Šių paslaptingų artefaktų egzistavimas ir paskirtis ir toliau glumina istorikus ir tyrinėtojus beveik du šimtmečius.

Miniatiūriniai arba liliputiški karstai, kaip jie dažnai vadinami, išlieka amžina paslaptis. Kuo galima paaiškinti jų sukūrimą? Bėgant metams ekspertai pasiūlė įvairių teorijų, kurios padėtų išsiaiškinti šį paslaptingą radinį, o štai keletas dažniausiai pasitaikančių.

Raganavimas

Kai kurie siūlo ryšį su raganavimu, atsižvelgiant į keistą kalvos istoriją. Tačiau kerėjimui naudotus objektus dažniausiai buvo siekiama sunaikinti, kad būtų pašalinti jų taikiniai. Rūpestingumas ir pagarba kuriant šias figūrėles rodo kitą tikslą.

Simboliniai palaidojimai

Kita teorija teigia, kad karstai ir jų turinys yra simboliniai palaidojimai – saksoniškas paprotys, kai atvaizdai buvo naudojami pagerbti tuos, kurie mirė toli nuo namų (pvz. jūreiviai). Nors šios spėlionės yra intriguojančios, nėra konkrečių įrodymų, kad tokia praktika būtų buvusi Škotijoje. Be to, dėl identiškų figūrėlių ypatybių mažai tikėtina, kad jos reprezentuoja konkrečius žmones.

Vieno žmogaus beprotybė

1836 m. anoniminiame „Edinburgh Evening News“ siųstame laiške teigiama, kad karstai galėjo būti vieno žmogaus „psichikos nukrypimo“ rezultatas. Mieste pasirodė kurčias ir nebylys vyras, kuris, kaip pranešta, buvo „pamišęs“, paskatino vietinius spėlioti, kad jis gali būti atsakingas už karstus.

Mandragoros laidojimas

1976 m. daktaras Walteris Havemickas susiejo karstus su tikėjimu antgamtinėmis mandragoros šaknies savybėmis. Kai kuriuose įsitikinimuose mandragorų šaknys buvo dedamos į miniatiūrinius karstus kaip geros nuotaikos, nešančios sėkmę, simbolis. Havemickas užsiminė, bet be įrodymų, kad karstus galėjo paslėpti pirklys, tikėdamasis finansinės sėkmės.

Serijinių žudikų ritualas

Bene sensacingiausia teorija siūlo ryšį su XIX amžiaus serijiniais žudikais Williamu Burke'u ir Williamu Hare'u. Šie du nusikaltėliai, žinomi dėl Vakarų Porto nužudymų, atsakingi už 16 žmogžudysčių 1827–1828 m., atidavė savo aukų kūnus medicinos studentams.

Teorija teigia, kad karstai buvo skirti įamžinti savo aukų atminimą. Tačiau ši idėja turi trūkumų, pavyzdžiui, tai, kad visos figūros yra apsirengusios kaip vyrai, nors 12 aukų buvo moterys.

Nepaisant daugybės teorijų, „liliputinių“ karstų kilmė tebėra apgaubta paslapčių. Ekspertai ir tyrinėtojai dėl šios paslapties kovojo beveik du šimtmečius, tačiau galutinio paaiškinimo nerado.

Šiandien šie garsūs artefaktai eksponuojami Škotijos nacionaliniame muziejuje, kur jie ir toliau žavi lankytojų vaizduotę, primindami, kad istorija vis dar slepia savo paslaptis, laukia, kol smalsūs protai jas atskleis. Paslaptis tęsiasi, primindama mums apie istorijos gebėjimą nustebinti.