Vėl ieškos Lochneso pabaisos – šįkart tikisi sulaukti NASA pagalbos

Praėjusiais metais viena didžiausių paieškų Lochneso ežere baigėsi hidrofonu užfiksavus garsų povandeninį triukšmą ir kelis galimus pastebėjimų. Naujausios paieškos vyks gegužės 30 d. – birželio 2 d. sero Edwardo Mountaino ekspedicijos 90-ųjų metinių proga.

Nuo pirmosios 1934 m. ekspedicijos „Lochneso pabaisos stebėtojai“ iki šiol oficialiame Lochneso pabaisos registre užfiksuoti daugiau kaip 1156 pastebėjimai.

„Tikimės, kad Nesės medžiotojai visame pasaulyje padės mums pasiekti NASA žmones, – pareiškė Aimee Todd iš Lochneso centro. – Tikimės, kad juos pasieksime pasitelkę socialinės žiniasklaidos galią. Mes tiesiog tikimės, kad jų ekspertų patarimai padės mūsų nuolatiniame atsakymų ieškojime“.

„Vykome į Jungtinės Karalystės universitetus. Tikimės, kad NASA ekspertai gali turėti pažangią skenavimo technologiją, kuri leistų nuskaityti ežerą. Turėtume susėsti ir pasikalbėti su jais apie tai, kaip ją čia pristatyti“, – kalbėjo A. Todd.

Naujosios paieškos metu savanoriams bus pavesta stebėti vandens paviršių ir ieškoti įtartinų bangų. Savanoriai bus instruktuojami, į ką atkreipti dėmesį ir kaip fiksuoti radinius. Tie, kurie negalės dalyvauti paieškoje asmeniškai, galės įsitraukti naudodami tiesioginio stebėjimo kameras interneto svetainėje „Visit Inverness Loch Ness“.

Taip pat planuojama filmo „Loch Ness: They Created A Monster“ – dokumentikos apie menamos pabaisos medžioklės siautulį septintajame ir aštuntajame dešimtmečius – peržiūra, taip pat vyks klausimų ir atsakymų sesija su režisieriumi Johnu MacLaverty.

Taip pat vyks gyva diskusija su Lochneso tyrinėtoju Alanu McKenna ir menamos pabaisos pasirodymo liudininkais.

Nesės ieškotojai taip pat galės plaukti laivu su „Lochneso projekto“ kapitonu Alistairu Mathesonu ir A. McKenna, o taip pat 18 m ilgio hidrofonu klausytis paslaptingų garsų, sklindančių iš Lochneso gelmių. Lochneso centras įsikūręs senajame Drumnadrochito viešbutyje, kurio direktorė Aldie Mackay prieš 90 metų pranešė Lochneso ežere mačiusi „vandens žvėrį“.

„Praėjusiais metais atkreipėme pasaulio dėmesį į vieną didžiausių visų laikų Nesės paieškų, prie kurios prisijungė dalyviai iš Amerikos, Kanados, Prancūzijos, Prancūzijos, Italijos, Japonijos ir kitų šalių, – teigia projekto generalinis direktorius Paulas Nixonas. – Šiemet, kai išgirdome nepaaiškinamus garsus ir užfiksavome galimus pastebėjimus, esame pasiryžę sužinoti daugiau apie Lochneso pabaisą. Mes šaukiamės ne tik pradedančiųjų pabaisų ieškotojų, bet ir ekspertų pagalbos. Džiaugiamės, kad šios paieškos bus didžiausios per visą istoriją – nes bandome gauti naują įrangą, kuri padėtų mums atskleisti didžiausias ežero paslaptis.“

Lochneso ežeras yra ne tik bene žinomiausias šalyje, bet ir antras pagal gylį Škotijoje (po Moraro ežero), o jo giliausia vieta siekia apie 227 m. Lochneso ežeras taip pat yra didžiausias Škotijoje pagal tūrį, o gėlo vandens jame yra daugiau nei visuose Anglijos ir Velso ežeruose kartu sudėjus, rašo „Sky News“.

Lochneso pabaisa, dar vadinama mažybiniu Nesės vardu (Nessie), yra mitinė škotų folkloro būtybė, tariamai gyvenanti Lochneso ežere Škotijos aukštikalnėse. Dažnai apibūdinama kaip didelė, ilgakaklė, su vienu ar keliais iš vandens kyšančiais gūbriais. Nuo tada, kai 1933 m. apie šią būtybę sužinojo visas pasaulis, žmonių susidomėjimas ir tikėjimas šiuo menamu sutvėrimu kito. Įrodymai apie jo egzistavimą yra nepatvirtinti, tačiau egzistuoja nemažai smarkiai ginčytinų ar ir paneigtų nuotraukų bei sonaro rodmenų.

Mokslo bendruomenė tariamus Lochneso pabaisos pastebėjimus aiškina kaip apgaulę, tikėjimą iš troškimo (angl. wishful thinking) ir klaidingą realių objektų atpažinimą. Ypač daug dėmesio šiai menamai būtybei skiria pseudomokslo ir kriptozoologijos mėgėjai.