„Mirties bangos“ mirusiųjų smegenyse liudija sielos atsiskyrimą nuo kūno?

Viskas prasidėjo nuo to, jog, Nijmegeno universiteto etikos komisijos pageidavimu, olandų tyrėjai mėgino atsakyti į du klausimus: kiek ilgai kankinasi mokslo vardan gyvybės netenkančios laboratorinės žiurkės ir koks būtų humaniškiausias jų numarinimo būdas? Mat medicinos tyrimų metu laboratorinės žiurkės dažnai nukirsdinamos be jokios anestezijos (nuskausminimo), kad jų biologiniai audiniai liktų neužteršti cheminiais junginiais.

Atsakymus tyrėjai surado. Paaiškėjo, jog mažiausiai laboratorinės žiurkės kankinasi tuomet, kai (kad ir kaip žiauriai tai skambėtų) jos būna nukirsdintos: tyrimo rezultatai byloja, jog nukirsdintųjų žiurkių smegenys pusės aktyvumo netenka per 4 sekundes. Ankstesnių tyrimu metu buvo nustatyta, jog toks smegenų aktyvumo lygis pasireiškia sąmonės praradimu. Tai reiškia, jog nukirsdintos žiurkės sąmoningos būna tik/dar keturias sekundes. Tad gali būti, jog pasakojimai apie tai, jog Prancūzijos revoliucijos metu giljotinuoti asmenys sąmonę kai kuriais atvejais prarasdavo po egzekucijos praėjus tik pusei minutės, nėra laužti iš piršto.

Tačiau keistas reiškinys, kurį olandų mokslininkai užfiksavo 25 žvėrelių mirties atveju, tyrinėjimus pasuko visai netikėta linkme. Eksperimentuotojus, švelniai tariant, nustebino smegenų aktyvumo blyksniai nukirsdintų gyvūnų galvos smegenyse. Tokie blyksniai buvo užfiksuoti dėl viso pikto pamėginus po egzekucijos keletą minučių encefalografais registruoti smegenų aktyvumą.

Šio olandų eksperimento rezultatai priminė skandalingus rezultatus eksperimentų, kuriuos prieš keletą metų atlikinėjo kolegos amerikiečiai iš Džordžo Vašingtono universiteto Medicinos fakulteto (JAV). Prieš porą metų vykdytų tyrimų metu, JAV mokslininkams mirusių žmonių smegenyse pavyko užfiksuoti audringą elektrinį aktyvumą.

Viso pasaulio žiniasklaidos džiaugsmui, tyrėjai tuomet pareiškė, jog aptiko fiziologinį pagrindą, kuriuo galima paaiškinti mistinius regėjimus ir patyrimus, susijusius su pomirtiniais išgyvenimais. Sensacingus tyrėjų pareiškimus netrukus palydėjo ne mažiau sensacinga hipotezė: encefalogramose užfiksuota ne kas kita, o sielos atsiskyrimas nuo mirusio kūno.

Ir štai dabar – panašus mistinis atvejis su laboratorinėmis žiurkėmis. Kas tai? Pernelyg ankstyvas optimizmas nematerialių egzistencijos aspektų atžvilgiu ar akivaizdūs požymiai, jog gyvos būtybės (pagal olandų eksperimento rezultatus išeitų, jog ir žiurkės) turi sielą?

Gyvybės požymiai po mirties

2009-aisiais JAV tyrėjai encefalografais fiksavo septynių dėl onkologinės ligos ar širdies infarkto mirštančių žmonių galvos smegenų aktyvumą. Išgelbėti šių pacientų gyvybes buvo nebeįmanoma ir jie iškeliavo anapilin. Tačiau encefalogramų duomenys bylojo, jog, praėjus kuriam laikui po to, kai buvo konstatuota mirtis, visų nelaimingųjų smegenys tarytum „sprogdavo“: jose įvykdavo trumpalaikiai, nepaprastai intensyvūs elektrinių impulsų pliūpsniai. Tokio smegenų aktyvumo, žmogui esant gyvam, iki tol nėra pavykę užfiksuoti.

Iš pradžių mes nepatikėjome tuo, ką matome, – tuomet kalbėjo eksperimento vadovas, daktaras Lachmiras Čavla (Lakhmir Chawla). – Mes pamanėme, jog encefalogramose užfiksuoti žybsniai galėjo būti susiję su tyrėjų mobiliaisiais telefonais ar kita netoliese veikusia elektronine aparatūra. Tuomet pasirūpinome, jog tokių dirgiklių eksperimento metu neliktų. Tačiau netikėtas anomalijas aparatūra fiksavo ir vėlesnių stebėjimų metu.“

Medikai tuomet surizikavo suformuluoti prielaidą: galbūt keistasis smegenų aktyvumas yra susijęs su ryškiais regėjimais, apie kuriuos pasakoja kai kurie klinikinę mirtį patyrę, tačiau vėliau į gyvenimą sugrįžę pacientai.

Tikintieji tokiuose eksperimento rezultatuose, žinoma, netruko įžvelgti įrodymų, jog siela iš tiesų egzistuoja. Nesvarbu, kad tie „įrodymai“ – labai trapūs ir ginčytini. Juk daugiau panašių, diagnostine aparatūra užfiksuotų atvejų nėra ir nebuvo. Tiesa, egzistuoja tam tikra hipotezė, jog galimo sielos atsiskyrimo nuo mirusio kūno procesas primena elektros kondensatoriaus iškrovą: mirties momentu „išsikrauna“ maždaug 90 proc., o likę 10 proc. „išsikrauna“ po mirties praėjus nuo devynių iki keturiasdešimties dienų.

„Mirties bangos“ smegenyse – ne daugiau nei elektra?

Laboratorinės žiurkės galvos smegenyse žybsnis įvyksta po nukirsdinimo praėjus maždaug 50 sekundžių ir trunka maždaug 10 sekundžių. Žmonių atveju smegenys pomirtinį „žybsnį“ generuoja maždaug trečią-ketvirtą minutę po to, kai sustoja širdis ir į smegenis nebetiekiamas kraujas (tai prilygsta atvejui, kai galva atskiriama nuo kūno). Žmogaus smegenų žybsnio trukmė – nuo pusės minutės iki trijų minučių.

Mokslininkai užregistruotas anomalijas pavadino „mirties bangomis“ ir dabar mėgina išsiaiškinti, ką jos galėtų reikšti. Žinoma, hipotezė apie sielą, kuriai išeiti iš kūno reikia šiek tiek laiko, atrodo gražiai. Šiuo atveju gal net būtų galima „toleruoti“ ir žiurkių atvejį, iškėlus prielaidą, jog vis dėlto pomirtiniame pasaulyje vietos yra ir joms. Šiuo aspektu gana logiškai atrodo prielaida, jog „didesnė“ žmogiškoji siela nuo kūno atsiskiria maždaug per tris minutes, o „mažesnė“ žiurkiškoji – per dešimtį sekundžių.

Žvelgiant iš kur kas materialistiškesnių pozicijų, mirštančių žmonių ir gyvūnų smegenyse fiksuojamas efektas liudija tik tai, jog egzistuoja tam tikras su fiziologiniais mirštančių smegenų procesais susijęs reiškinys.

„Smegenų aktyvumo žybsnius smegenyse, į kurias nebeteka kraujas, galima paaiškinti ir be jokios mistikos, – įsitikinęs L. Čavla. – Neuronai organizme sudaro elektros grandinę. Pristigus deguonies, neuronai praranda elektrinį potencialą ir tiesiog „išsikrauna“ ūmiai ir vienu metu – nelyginant lavina.“

„Panašu, jog mirštančiose smegenyse iš tiesų stebimas elektrinio neuronų potencialo kolapsas, – sutinka vienas iš olandiškojo eksperimento autorių A. Konenas. – Juk „gyviems“ neuronams būdingas nedidelis neigiamas krūvis, o neuronų įtampa siekia maždaug 70 milivoltų. Įtampą neuronai generuoja pro ląstelės membraną, jos išorėn „pumpuodami“ teigiamą krūvį turinčius kalcio jonus. Žuvusių neuronų poliariškumas labai greitai pasikeičia iš „minusinio“ į „pliusinį“. Galbūt kaip tik tai ir sukelia reiškinį, kurį vadiname „mirties bangomis“.

Kitaip tariant, lyg ir nieko antgamtiško – elektros reiškiniai ir tiek.

Riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio

„Mirties banga“ liudija, jog smegenys iš tiesų mirė, ir neuronų aktyvumo atkurti nebeįmanoma, – tvirtina A. Konenas. – Užfiksavus tokią „bangą“, galima laikyti, jog toliau grumtis dėl paciento gyvybės nebėra jokios prasmės. „Mirties banga“ yra savotiška riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio.“

„O ką, jei aktyvumo žybsnis liudija titaniškas smegenų pastangas atgaivinti sustojusią širdį? – su kolega ne visiškai sutinka Pensilvanijos universiteto (Filadelfija, JAV) reanimatologas Lensas Bekeris (Lance Becker). Šis mokslininkas yra linkęs manyti, jog „mirties banga“ galimai signalizuoja apie tai, jog neuronai tik laikinai nutraukė savo darbą, o ne „sugedo nepataisomai“. Galbūt prikėlimas iš mirusiųjų įmanomas ir peržengus šią „ribą“?