Jie turėjo antžmogišką jėgą... „Vienu šuoliu galėjo įveikti daugybę mylių“

Bramo Stokerio „Drakula“: vampyras kaip grėsmė moralinei tvarkai

XIX a. pabaigoje Bramas Stokeris, rašydamas „Drakulą“, įtvirtino romantizuotą Polidori vampyro vaizdavimą, tačiau suteikė jam naują, Viktorijos laikų kontekstą. Jis sukūrė grafo Drakulos personažą, kuriame romantiškas didingumas buvo sujungtas su pirmapradžiu pavojumi.

Drakula yra „ateivis“, svečias iš Rytų, iš Transilvanijos, paslaptingos ir nepasiekiamos vietos.

Janion pabrėžia, kad šis veikėjas yra Viktorijos laikų Anglijos baimės viskam, kas necivilizuota, archajiška ir aistringa, metafora: „Drakula įkūnija „slopintųjų sugrįžimą“. Jis įžengia į tvarkingą Viktorijos laikų pasaulį, atsinešdamas archajiškus troškimus, erotiką ir blogį, kurie buvo slopinami puritonų kultūroje.“

Grafas kelia grėsmę brangiausioms mūsų vertybėms: sveikatai (jis atneša marą), tikėjimui (jis yra šventvagis) ir, svarbiausia, Viktorijos laikų moteriškumo apibrėžimui. Moterys, kurias jis puola, tokios kaip Lucy Westenra ir Mina Harker, tampa puolusios – tai yra, to meto supratimu, išlaisvintos iš konvencijų pančių. Tačiau pasmerktos, neturinčios jokios išsigelbėjimo galimybės. Van Helsingo kova su Drakula yra simbolinė Vakarų civilizacijos gynyba nuo išorinio barbarizmo ir vidinių pagundų.

Carmilla ir vampyrės

Lygiagreti istorija pasakojama apie vampyres – moteris, įkūnijančias jausmingumo baimę. Jų pirmtake laikoma Carmilla, Josepho Sheridano Le Fanu 1872 m. apysakoje aprašyta herojė. Carmilla pristato nenugalimos gundymo motyvą, kuris veda į intymius, tačiau destruktyvius santykius.

Vampyrė įkūnija išlaisvintos moters baimę – ji nėra kukli žmona ir motina, o aktyvi plėšrūnė. Nina Auerbach savo romane „Mūsų vampyrai. Mes patys“ trumpai ir glaustai ją apibūdino: „Carmilla iš moters padarė pabaisą, o iš pabaisos – moterį“. 

Vampyrė tapo moters nepriklausomybės baimės metafora. Epochoje, kuri šlovino „moterišką dorybę“, Carmilla reprezentavo ereziją: moters geismą be vyro priežiūros. 

Bramo Stokerio romane, nors pagrindinis veikėjas yra Drakula, jo nuotakos ir pasikeitusi Lucy tampa mirtinos. Tai išlaisvinti kūnai, keliantys Viktorijos laikų puritonams dar didesnę grėsmę nei pats grafas.

Būtent apie vampyrus, kuriuos po daugelio metų išpopuliarino popkultūra noir filmuose, Charlesas Baudelaire'as rašė savo romane „Blogio dokumentai“: „Tu, kaip vampyras, vagi mano širdį ir miegą. Gražus kaip šėtonas, nusikaltėlis kaip jis.“ 

„Saulėlydžio saga: prijaukintas vampyras“

Šiuolaikinė popkultūra vampyrą pavertė romantišku džentelmenu dar toliau. Anne Rice 1976 m. filme „Interviu su vampyru“ vampyras tampa egzistencine melancholiku, netgi filosofu, o po 18 metų nufilmuotoje ekranizacijoje savo kraugerišką prigimtį slepia už gražiausių to meto aktorių – Brado Pitto ir Tomo Cruise'o – veidų.

Stephenie Meyer „Saulėlydžio“ sagoje pabaisa yra visiškai prijaukinta. Vampyras Edwardas Cullenas, kurį vaidina tuomet nežmoniškai gražus Robertas Pattinsonas, iš meilės mirtingajai Bellai Swan slopina savo prigimtį. Vampyrizmas nustoja būti prakeiksmu ir prakeikimo ženklu, o tampa estetiniu pasirinkimu.

„Saulėlydžio“ vampyrai patys susitvarko su savo nuodėmėmis ir tampa etiškomis būtybėmis, o blogį pakeičia grožis ir žavesys. Užuot kėlusis grėsmę visuomenei, Edwardas Cullenas yra idealus sužadėtinis, kurį galėtumėte drąsiai pristatyti savo močiutei. Užuot atskelidęs maro baimę ir prakeikimą, „Saulėlydis“ siūlo svajones apie amžiną meilę ir pasiaukojimą, paversdamas vampyrą Arlekino formule.

Kodėl vampyras išgyveno? Trys priežastys  

Vampyro fenomenas slypi jo gebėjime nuolat keistis ir atspindėti giliausias kiekvienos epochos baimes. Kaip apibendrina Janion, jis simbolizuoja tris pagrindinius šešėlius, kuriuos kultūros bando nuslopinti, tačiau kurie vis išnyra. 

Mirties šešėlis įkūnija pražūties baimę, kuri vampyrų mituose funkcionuoja kaip amžinas egzistavimas blogyje. Klausimas, ar būti vampyru yra bausmė, ar dovana, vis dar diskutuoja siaubo knygų ir filmų kūrėjai.

Jausmingumo šešėlis: vampyrizmas yra uždraustų, grobuoniškų troškimų metafora. Tai energija, kuri gundo ir griauna, peržengdama santuokos ir socialines normas.

Nepažįstamojo šešėlis: nuo slavų ir Balkanų kaimų liaudies vaiduoklio per Rumunijos grafą iki šiuolaikinių įsikūnijimų vampyras visada ateina sutrikdyti visuomenės tvarkos. Šiais laikais jis tampa kitų kultūrų, ideologijų ar religijų įtakos baimės įsikūnijimu.  

Vampyras yra veidrodis, atspindintis mūsų giliai paslėptas baimes dėl mirties, kūno, jausmingumo, kraujo, amžinojo gyvenimo ir nežinomybės. Ir kaip dažnai būna su mitais, kuo labiau bandome juos racionalizuoti ir sutramdyti, tuo labiau „tie, kurie šokinėja ir skraido“, atkakliai grįžta priminti mums apie tamsias mūsų sielų kerteles.