Jie turėjo antžmogišką jėgą... „Vienu šuoliu galėjo įveikti daugybę mylių“

Pirmąja vampyrų istorija laikoma Johann Wolfgang Goethe (Johanas Volfgangas fon Gėtė) 1797 m. parašyta baladė „Korinto nuotaka“.

Aleksandras Diuma tvirtino: „Kur beeitume, vampyras visada seks paskui mus.“ Stephenas Kingas savo pripažinto romano „Saleme's Lot“ herojumi pavertė vampyrą Barlow. Maria Janion jam skyrė beveik 600 puslapių tomą „The Vampire: A Symbolic Biography“.

Vampyrai kaltinami antžmogiška jėga: Edvardas Cullenas (iš „Saulėlydžio“) vienu šuoliu galėjo įveikti daugybę mylių, o grafas Drakula mėgo virsti šikšnosparniu.

Kas, be fizinio meistriškumo, yra tas vampyro žavesys, dėl kurio žmonija negali gyventi be jo net ir šiandieniniame racionalizacijos ir skaitmeninimo amžiuje?

Villa Diodati paslaptis

Pasak legendos, vampyro medijose karjera prasidėjo 1816 m., „metais be vasaros“, kai po Tamboros ugnikalnio išsiveržimo Indonezijoje Europą apgaubė šaltis ir tamsa. Lordas Byronas išsinuomojo Diodati vilą, esančią netoli Ženevos ežeros, Šveicarijoje, kurioje priėmė savo artimą draugą poetą Percy Shelley, jo sužadėtinę Mary Godwin (geriau žinomą kaip Mary Shelley), jos įseserę ir Byrono meilužę, bei poeto gydytoją.

Vieną audringą naktį kompanionai surengė siaubo istorijų konkursą. Abu iškilūs rašytojai, Byronas ir Shelley, nesugebėjo sužavėti, tačiau Mary Godwin ir gydytojas sužavėjo savo idėjomis. Taip gimė du personažai, tapę gotikinių romanų, o galiausiai ir popkultūros ikonomis: Frankenšteino pabaisa, sulipdyta iš lavonų fragmentų, ir grafas Drakula. Štai ir visa legenda. Bet kaip buvo iš tikrųjų?

Literatūros istorikai neatmeta galimybės, kad toks konkursas galėjo vykti Šveicarijos Diodati viloje, tačiau jame buvo keičiamasi mintimis ir idėjomis. Mary, tuo metu jau oficialiai tapusi Shelley, po dvejų metų išleido savo romaną „Frankenšteinas arba šiuolaikinis Prometėjas“. O Ženevos ežere gimęs vampyras visai nebuvo Drakula, nes jo kūrėjas Bramas Stokeris tuo metu net nebuvo gimęs.

Lordo Byrono gydytojas buvo Johnas Polidori, o jo 1819 m. išleista istorija, kuri ilgą laiką buvo priskiriama Byronui, buvo pavadinta tiesiog „Vampyras“.

Drakulos istorija pirmą kartą iškilo į viešumą 1897 m., daugiausia remiantis Polidori romanu. Tuomet įsišaknijo elegantiško vampyro su aristokratiška kilme įvaizdis – visiška priešingybė atstumiantiems Rytų Europos folkloro strigoi, lydėjusiems žmoniją šimtmečius.

Raktas į Drakulos grėsmingąjį prototipą – lordą Ruthveną, „gražų kaip piktas angelas“, užvaldžiusį žmogaus vaizduotę, slypi pačioje jo prigimtyje: jis buvo fatališko, snobiško blogio įsikūnijimas. Kaip apie jį rašė Maria Janion savo knygoje „Vampyras: simbolinė biografija“, jis buvo „nuodėmės, kuri ir kenčia, ir gundo“, simbolis.

Išpuolis prieš kraujo šventumą

Kultūros antropologai pirmąsias užuominas apie vampyrų mitą mato Senojo Testamento taisyklėse dėl kraujo šventumo ir draudimo jį vartoti. Biblijoje kraujas aiškiai įvardijamas kaip gyvybės nešiotojas, priklausantis išimtinai Dievui.

Kaip teigiama Kunigų knygoje: „Kūno gyvybė yra kraujyje; Aš jums jį daviau, kad juo ant aukuro atliktumėte sutaikinimą už savo sielas, nes kraujas sutaikina sielą“ (Kun 17.11), ir Pakartoto Įstatymo knygoje: „Atidžiai žiūrėk, kad nevalgytum kraujo, nes kraujas yra gyvybė; neleistina valgyti gyvybės drauge su mėsa“ (Įst 12.23).

Remiantis šia prielaida, vampyrų mitas yra ikonoklastinė dieviškojo įstatymo inversija. Semdamas gyvybę iš savo aukų kraujo, vampyras uzurpuoja gyvybės šventumą, kuris priklauso tik Dievui. Be to, vėlesnėse rabinų ir ankstyvosiose krikščionių interpretacijose draudimas vartoti kraują buvo skirtas užkirsti kelią juo maitinti dvasias ir demonus. Taigi vampyras, kaip negyvas ir pasmerktas, tampa demono įsikūnijimu, mintantis uždrausta gyvybės esencija.

Šiuolaikiniai tyrinėtojai mano, kad vampyrų mitas turėjo pasaulinį mastą. Kaip savo knygoje „Mitai, simboliai, realybė“ teigia J. P. Rouxas: „Nėra abejonių, kad mirusiųjų, kurie trokšta kraujo ir ateina jo į žemę, sugrįžimas yra ir išliks visuotine idėja.“

Maria Janion, analizuodama vampyrų mitą Europos kultūros kontekste, smogia į šio tabu esmę. Kraujas, gyvenimo, atpirkimo ir amžinybės simbolis, vampyro atveju tampa amžino prakeikimo įrankiu.

Janion rašo: „Vampyrizmas yra šventvagiška Eucharistijos komunijos parodija: kraujas geriamas, bet siekiant pratęsti vampyro egzistenciją, o ne išganymui.“

Vampyras ne tik pavagia fizinę gyvybę, bet ir simboline prasme pašalina savo auką iš religinės ir žmonių bendruomenės, pasmerkdamas ją likimui, kuris yra „gyvenimas po mirties“, bet be sielos ir malonės.

Apšvieta ir numirėlių sugrįžimas

Paradoksalu, bet būtent Apšvietos amžiuje vampyras pateko į viešąjį diskursą. Kol mokslininkai ir filosofai siekė racionalizuoti pasaulį, Rytų ir Vidurio Europos folklorinė šmėkla tapo oficialių ataskaitų ir akademinių traktatų objektu. Remiantis šiais pasakojimais, vampyras buvo bjaurus, išsipūtęs lavonas, visiškai nepanašus į elegantiškąjį lordą Ruthveną. Tai buvo smūgis į pačią Apšvietos tvarkos širdį. 

Nors Europos kultūra jau seniai siekia prisijaukinti ir pašventinti mirtį, vampyras įkūnija nesutramdytą mirtį. Kaip rašė Michaelis Foucaultas, „kiekvienas amžius turi savo pabaisas“, o vampyras buvo racionalumu tikėjusio amžiaus baimė. 

Vampyrizmas, savo pirminiu, liaudišku pavidalu, kvestionavo viską: natūralų kūno irimą, laidotuvių apeigų prasmę ir krikščionišką išganymo pažadą. Vampyrų godumas, jų atkaklus kabinimasis į gyvenimą nepaisant fizinės mirties, įkūnijo giliausias žmonių baimes. 

Vampyras ir maras: grafo Orloko siaubas

Nors elegantiški Polidori ir Stokerio vampyrai kėlė grėsmę moralei ir tvarkai, vokiečių 1922 m. filme „Nosferatu: siaubo simfonija“ sugrąžino vampyrui pirminį, liaudišką monstriškumą. Grafas Orlokas, neteisėtas Drakulos „pusbrolis“, yra personažas, neturintis seksualumo ir aristokratiško žavesio. Sukurtas Maxo Schrecko jis yra plikas, į žiurkę panašus, atstumiantis padaras ilgais nagais, įkūnijantis ligų baimę.

Scenos, kuriose grafas Orlokas atvyksta į Visborgo miestą laivu, prikrautu karstų ir žiurkių, yra galinga nuoroda į istorines maro epidemijas. Kitaip nei Drakulos pasakoje, kur vampyrizmas redukuojamas iki juslumo, keliančio grėsmę puritonų tvarkai, Nosferatu kelia fizinę grėsmę visai bendruomenei. Jo atstumianti išvaizda tarnauja kaip įspėjimas apie šešėliuose slypintį svetimą ir patogenišką pavojų. 

Lordas Ruthvenas ir metamorfozė į romantišką maištininką

Romantizmas su savo išskirtinės asmenybės, aistros ir fatališkumo kultu sukėlė istorinę transformaciją. Polidori kurdamas lordą Ruthveną atmetė vampyro liaudiškas šaknis ir pavertė jį romantišku maištininku, įkūnijančiu slapčiausias žmogaus aistras. Vampyras tapo dandišku, kartu gražiu ir monstrišku. Janion šioje metamorfozėje mato „nuodėmės, bet ir kančios įsikūnijimą. Būtybę, padariusią siaubingą klaidą, siaubingą kaltę, už kurią moka. Vampyro blogis yra pasmerktas blogis“.

Jis geria kraują ne iš paprasto, fiziologinio poreikio, o iš prarasto gyvenimo ilgesio. Vampyrizmas tampa lemtingos meilės ir neatsakytos aistros simboliu, idealiai atitinkančiu to meto idealus. Lordas Ruthvenas, o vėliau ir grafas Drakula, atima iš moterų gyvybę, tapdami ir jų meilužiu, ir naikintoju.

Kaip savo knygoje „Vampyras: simbolinė biografija“ rašo Maria Janion: „Vampyras tampa amžino geismo figūra – ir vyriška, ir moteriška.“

Tęsinys kitame puslapyje: