Voiničiaus rankraščio paslaptis bus išspręsta? Naujas atradimas

Mokslo žurnalisto Michaelo Greshko vadovaujamame tyrime nagrinėta, ar praktinis kodavimo metodas galėtų paaiškinti teksto struktūrą. Derinant atsitiktinius metodus su struktūrizuotomis taisyklėmis, buvo sukurtas tekstas, kuris atrodė lygiai taip pat, kaip paslaptingi rankraščio simboliai.

Žurnalistas sukūrė Naibės šifrą, pavadintą XIV amžiaus italų kortų žaidimo vardu. Nors paties rankraščio jis neišvertė, jis parodė, kaip galima sukurti panašius simbolių raštus.

Metodas apėmė lotyniškų arba itališkų žodžių suskaidymą į smulkesnes raides naudojant kauliukus ir žaidimo kortas, o vėliau jų pavertimą nepažįstamais simboliais.

Kauliukų ridenimas lėmė raidžių grupavimą, o kortų rinkinys pasirinko vieną iš kelių kodavimo lentelių. Šios lentelės buvo pakoreguotos taip, kad gautų simbolių dažnis atitiktų rankraštyje pastebėtus statistinius modelius.

Rankraštyje, datuojamame XV amžiumi, yra apie 38 000 žodžių, parašytų nežinomu raštu, taip pat augalų, astrologijos, alchemijos ir neįprastų besimaudančių moterų scenų iliustracijos.

Ilgai diskutuojama, ar tekstas atspindi tikrą kalbą, ar tai beprasmiai simboliai, sukurti kaip apgaulė.

Šie radiniai parodė, kad rankinė sistema, kurioje buvo naudojami viduramžių Europoje prieinami įrankiai, galėjo sukurti tekstą su daugeliu įprastų rankraščio bruožų.

Nors Greshko pabrėžia, kad šifras nėra paprastas sprendimas, jis padėjo paaiškinti, kaip toks raštas galėjo būti sukonstruotas.

Voiničiaus rankraštis – paslaptinga knyga, parašyta maždaug prieš 500 metų nežinomo autoriaus, nežinoma kalba ir neiššifruota rašto sistema. Voiničiaus rankraštį iššifruoti bandyta daug kartų, tačiau niekam to sėkmingai atlikti nepavyko. Neretai manoma, kad tai tėra mistifikacija – atsitiktinis bereikšmių ženklų kratinys.

Rankraštis pavadintas jį atradusio iš Lietuvos kilusio antikvaro Mykolo-Vilfredo Voiničiaus vardu. Dabar rankraštis saugomas Jeilio universiteto retų knygų bibliotekoje.