Mistiški ir nepaaiškinami garsai, kuriuos skleidžia vandenynas

Buvo iškeltos įvairios teorijos: tuos garsus skleidžia jūros gyvūnai, jie girdisi dėl ledo dangos skilinėjimo ir nestabilumo, neatmesta ir versija, kad juos generuoja ateiviai iš kitų planetų savaisiais NSO.

Garsas, kuris vadinamas „Staugimu“

NOAA užfiksavo šį garsą 1997 metais, jis sklido ultražemaisiais dažniais ir buvo nepaprastai didelės galios. Garsas užfiksuotas labai tolimame Ramiojo vandenyno rajone į pietvakarius nuo Pietų Amerikos. To garso skambėjimo pobūdis leidžia manyti, kad jo šaltinis buvo kažkoks gyvūnas, tačiau mokslui žinomi gyvūnai tokio pobūdžio garso skleisti negali, be to, „Staugimo“ garsumas yra keletą kartų didesnis už bet kurių žinomų gyvūnų skleidžiamų garsų stiprumą. „Staugimą“ vienu metu užregistravo keletas hidrofono jutiklių, nutolusių vienas nuo kito per penkis tūkstančius kilometrų, tad šis garsas yra toliausiai sklidęs garsas iš visų kada nors užfiksuotų okeano garsų.

Garsas „Džulija“

NOAA jį užregistravo 1999 metų kovo 1 dieną, jis girdėjosi apie penkiolika sekundžių. Šis garsas sklido iš Ramiojo vandenyno ties pusiauju, jo šaltinis buvo kažkur tarp Velykų salos ir Pietų Amerikos. Garsas „Džulija“ taip pat buvo labai stiprus, kadangi jį užfiksavo hidrofono jutikliai, išdėstyti vienas nuo kito daugiau kaip per penkis tūkstančius kilometrų.

Garsas, pavadintas „Silpnėjančiu“

Šį maždaug septynias minutes sklidusį garsą NOAA užregistravo 1997 metų gegužės 19 dieną. Jis buvo pavadintas silpnėjančiu, kadangi jo dažnis per tas septynias minutes visą laiką mažėjo. Nuo 1997 metų šis triukšmas užfiksuojamas beveik kiekvienais metais, jo šaltinis yra Ramiajame vandenyne į šiaurę nuo Velykų salos, netoli pusiaujo. Mokslininkai iškėlė „Silpnėjančio“ garso kilmės hipotezę, bet ji nepatvirtinta. Pagal skambesį garsas primena Antarktidos ledynų judėjimą, bet toje vietoje, iš kur jis sklinda, negali būti ledo jokiu metų laiku, todėl jo kilmė lieka neaiški.

Garsas, pavadintas „Traukiniu“

Šį garsą NOAA taip pat užfiksavo Ramiajame vandenyne ties pusiauju, šiek tiek į pietus nuo Velykų salos, 1997 metų gegužės į dieną. Jo garsumas laipsniškai didėja iki tam tikro pastovaus dažnio garso, tad skambėjimas primena traukinio garsą.

Garsas „Pakilimas“

NOAA jį įrašė 1991 metų rugpjūtį. Garsą sudaro daugybė dažnai pasikartojančių garso bangų, kurių dažniai staiga pakyla. Nuo to laiko, kai šis garsas buvo užfiksuotas, jis registruojamas kiekvienais metais, bet jo dažniai ir garsumas kiekvieną kartą būna vis mažesni. Yra aiškus sezoniškumas – aukščiausi dažniai fiksuojami pavasarį ir rudenį. Garso šaltinis yra Ramiajame vandenyne, šiauriau Antarktidos, maždaug pusiaukelėje tarp Naujosios Zelandijos ir Pietų Amerikos. Mokslininkai spėja, kad šis triukšmas yra seisminio pobūdžio ir jo atsiradimą sieja su ugnikalnių aktyvumu tame regione.

Garsas, pavadintas „Švilpuku“

Šis garsas buvo užfiksuotas 1977 metų liepos 7 dieną, ir jį užregistravo tik vienas hidrofono jutiklis. Tai gana neįprasta, kadangi visus aukščiau aprašytus garsus vienu metu „pagaudavo“ bent keturi skirtingi jutikliai. Garso šaltinis yra Ramiajame vandenyne netoli pusiaujo, maždaug per penkis šimtus mylių (apie 800 kilometrų) į pietvakarius nuo Mechiko. Šis garsas primena švilpimą ir paprastai trunka maždaug minutę. „Švilpukas“ registruojamas kasmet nuo tada, kai buvo užfiksuotas.

Visi šie nepaaiškinami garsai sklinda iš Ramiojo vandenyno gelmių. Kas gi iš tiesų yra šių keistų garsų šaltiniai: neatrasti jūrų gyvūnai, seisminis aktyvumas, o gal NPO (neatpažinti povandeniniai objektai)? Bet yra gerų naujienų: netrukus mes galime gauti atsakymą į šį klausimą. NOAA aukštųjų technologijų pagrindu kuria naujus hidrofonų jutiklius, kurie bus daugybę kartų jautresni už dabar naudojamus.