Gabrielius E. Klimenka. Astrologijos paradoksai

Nepaisant to, jog astrologija yra siaubingai nepatikimas mokymas, juo tikinčiu vis tiek yra daug. Apskritai, net yra manoma jog šiais laikais astrologija tiki didesnis procentas žmonių nei ja tikėta senovėje.

Pačią astrologiją mes iš esmės galime pavadinti tam tikra virtualia ar fantastine realybe, nes joje nėra jokio objektyvumo, viskas remiasi tik astrologo išmone, na ir duok Dieve kokios nors astrologinės mokyklos mokymu, kuris beje taip pat nėra objektyvus ir pastatytas ant įvairiausių objektyvios tikrovės iškraipymų. Astrologijos fenomenas yra tiriamas mokslininkų ir deja kol kas visi rimti tyrimai parodo tik tiek, kad astrologija realiai neveikia taip kaip ją bandoma pristatyti. Grubiai tariant ji apskritai neveikia, nebent tik kiek pasireiškia visokio pobūdžio psichologiniai efektai. Bandant demaskuoti astrologijos blėnius, buvo atliktas ne vienas bandymas, kurių principas būdavo toks: būrelis astrologų sudarydavo horoskopus pagal pateiktą datą. Tada kiti astrologai turėjo nusakyti kokiam ženklui priklauso šis horoskopas. Kitas bandymo variantas: būrelis astrologų sudarydavo horoskopus, o po kelių dienų jiems buvo pateikiami visi tuo metu jų būryje sudaryti horoskopai. Įdomu tai, jog pirmuoju atveju net asmenys laikomi profesionaliais astrologais nesugebėdavo nusakyti kokiam ženklui priklauso šis horoskopas; antruoju jie negebėdavo atpažinti net savo pačių skaičiavimais sudaryto horoskopo.

Iš esmės tyrimai rodo, jog astrologo sėkmingumas priklauso ne nuo žvaigždžių, o nuo jo asmeninių psichologinių sugebėjimų. Dar žymusis Kepleris, mums žinomas kaip didis astronomas, bet taip pat užsiiminėjęs astrologija, yra pastebėjęs, jog astrologas kuris spėja žmogaus charakterį iš žvaigždžių, o ne iš jo psichologijos, elgiasi klaidingai.

Gal būt todėl astrologai vengia vienareikšmių pranašysčių. Ne taip seniai į astrologų verslą atėjo mada kalbėti būtent apie tendencijas, nors seniau viskas buvo bandoma nusakyti konkrečiai. Kalbėti apie tendencijas, apie palankų ar nepalankų metą yra viena, čia niekas neprikibs jei ir prašausi pro šalį, o štai konkretybes yra itin lengva demaskuoti. Apskritai kiek garsesniais laikomi pranašai ir astrologai vengia kalbėti apie ateitį konkrečiai, nes po to gaunasi, kaip su vis nukeliamomis Jehovos liudytojų pasaulio pabaigos datomis, prarandama klientūra ir tiek. Kuo abstrakčiau kalba pranašas tuo jo pranašystę galima labiau priskirti bet kokiam įvykiui. Tokiu principu išgarsėjo Mišelis Nostradamas, prikūręs centurijų, o vėlesni interpretatoriai priskyrė toms centurijoms tokių dalykų, kad pats Nostradamas labai nustebtų kiek čia jis visko pripranašavo, na ir ko gero dar ir grabe apsiverstų. Taigi tiesioginis kalbėjimas gali labai pakenkti astrologo verslui, todėl astrologai nekalba tiesiai, tokia jau šio verslo ypatybė. Kaip pastebėjo senovės romėnų poetas Enijus Kvintas: „Astrologinis ateities numatymas kainuoja vieną drachmą, ir jis yra lygiai viena drachma brangesnis už savo tikrąją vertę”.

Paradoksalu tai, jog žmonės daug kalba apie savo laisvę, tačiau didelė dalis taip įninka į horoskopus, jog tampa nuo jų priklausomi. Kodėl taip gaunasi? Horoskopai, norime mes to ar nenorime, mus programuoja. Ir čia nesvarbu, geras ar blogas horoskopas, jis mus užprogramuoja ir taip atima laisvę. Pradeda veikti įvairūs psichologiniais efektai, tokie kaip pavyzdžiui Pigmaliono, ir staiga pasijuntame, kad jau įvykdėme tą programą kurią gavome ryte prie kavos klausydami radiją.

Paradoksalu ir tai, jog rytais gerdamas kavą ar skaitydamas internetinius žiniatinklius, būtinai išgirsi ar perskaitysi tai ką tau šiai dienai lemia žvaigždės. Horoskopą būtinai išgirsi nes tokia jau radijo transliacija, kas dėl skaitymo, gal paties horoskopo neskaitysi, bet pamatysi kokią antraštę kuri gali užprogramuoti tavo dieną ir duok Dieve, kad ta antraštė būtų nors kiek teigiama, bet, deja, dažniausiai jos būna neigiamos. O tada ir pasipila nesėkmės, nes programa tai veikia, ir žmogus, pasidavęs Pigmaliono efektui, ją pats to nesuprasdamas įgyvendina. Tada, žinoma, stebisi, koks vis tik tikslus buvo jo horoskopas.

Paradoksalu tai, jog daug kas teigia, kad netiki laikraštiniais horoskopais, bet juos vis tiek pasiskaito, na šiaip, dėl smagumo. Tokie asmenys teigia jog netiki šiais horoskopais, nors kažkur viduje, nudžiunga jei horoskopas žada gerą dieną. Ne kartą teko kalbėtis su žurnalistais, kurie man pasakojo apie tai kaip gimsta laikraščių horoskopai. Pirma turbūt pastebėjote, jog prie šių horoskopų niekada nebūna sudariusio astrologo pavardės? Antra, pavardės nėra, nes anot mano pažįstamų žurnalistų, tokie horoskopai yra visos redakcijos darbo vaisius. Tiesiog redaktorius ateina ir atsitiktine tvarka paskirto koks žurnalistas kokiam zodiako ženklui sugalvos pranašystę tai dienai, o tada jau skaitytojo reikalas ar jis tą žurnalisto išmonę palaikys pranašyste sau ar ne. Tiesiog kažkada kažkas nusprendė, jog laikraštyje privalo būti horoskopas, kaip gi be jo, juk žmonės be žvaigždžių lemties orakulo negali nei žingsnio žengti.

Žinoma, tūlas astrologijos gerbėjas iškart puls aiškinti, jog visi ir taip žino, kad laikraštiniai horoskopai nėra tikroji astrologija. Tikra ar ne tikra astrologija, tačiau jos autoritetu vienaip ar kitaip, nemenka žmonių dalis vis tiek, dažnai aklai, pasikliauna. O jei dar horoskopą sudarė koks žymus astrologas, tada tokia pranašyste abejoja dar mažesnis kiekis žmonių. Ir kaip čia nepasikliausi jei tuos astrologus per TV rodo, o kaip žinia TV nemeluoja, kaip beje ir laikraščiai.

Paradoksalu ir tai, jog jei paklaustum tūlo piliečio ar jis tiki, jog egzistuoja dievas vardu Marsas, jis žinoma atsakys kad netiki; paklausus ar tiki, kad Marso planeta yra mąstanti, taip pat greičiausiai atsakys neigiamai; tačiau daugelio paklausus ar jie tiki, jog Marso planeta daro įtaką jų gyvenimui, dažnai pasigirs atsakymas „Taip“.

Tikėjimas planetų įtaka žmogui remiasi archajiniu suvokimu, jog žvaigždės yra personalizuoti ir antropomorfizuoti dievai, turintys savitus charakterius, būdo bruožus, bei sritis kuriomis rūpinasi. Iš čia kyla tikėjimas, jog žmonės gimę po kokio nors „dievo” (šiuo atveju planetos) globa, persiima jo savybėmis. Taigi drąsiai galime teigti, jog astrologija remiasi planetų antropomorfizavimu ir personalizavimu.

Astrologai teigia, jog jie ateitį nusako remdamiesi planetų padėtimi Zodiako juostos žvaigždynuose. Jei jūs nors kiek domėjotės kas yra žvaigždynai tai turėtumėte žinoti, jog žvaigždynai iš tiesų yra tik tarpusavyje nesusijusios žvaigždės, bendru susitarimu sujungtos į sąlyginius piešinius, idant lengviau orientuotumėmės dangaus skliaute. Tai nėra žvaigždžių sankaupos, o tiesiog mūsų projekciją dangaus skliaute, nors astrologija kaip ir teigia, jog šios žvaigždės yra tarpusavyje susijusios. Tačiau toks žvaigždynų suvokimas (kaip vientiso darinio), remiasi archajiniu supratimu, jog dangus yra tarsi kupolas kuriame žvaigždės išdėstytos vienoje plokštumoje. Tai iš esmės geocentrinės Ptolemėjaus visatos modelio anachronizmas užsilikęs iki mūsų dienų. Kaip ten bebūtų skirtinguose kraštuose būta skirtingų žvaigždynų piešinių, jau nekabant apie jų pavadinimus. Kodėl tarkime svarstyklės turi viską apsvarstyti? O jei kitoje tautoje šis žvaigždynas vadinamas kitaip, tai ką tada turi daryti po juo gimę asmenys? Kaip tada nuspręsti ką turi daryti svarstyklės? Ar žuvys tikrai turi būti gerais jūreiviais? O gimę po vėžio ženklu turbūt turėtų būti plaučių vėžį turintys rūkoriai? Štai pavyzdžiui tie patys Grįžulo ratai įvairiose tautose būdavo vadinami įvairiai: lietuviai juos vadino Samčiu, graikai ir rusai Didžiąja loke, arabai – Žirgu, o kai kurie slavai vadino Briedžiu. Pavadinimai tėra susitarimo dalykas, tad iš jų kylančios astrologinės interpretacijos tėra kultūriškai suformuotas žvaigždynų ir jų mistinių galių personalizavimas.

Paradoksalu ir tai, jog astrologai nekreipia jokio dėmesio į įvairius astronomijos atradimus, pavyzdžiui kaip į precesiją. Precesija tai „lėtas periodiškas Žemės (kartu ir dangaus) ašies slinkimas kūgio paviršiumi aplink įsivaizduojamą ašį, statmeną ekliptikos plokštumai. Sukelia Mėnulio ir Saulės traukos poveikis paplokščiai Žemei (masės pertekliui Žemės pusiaujo srityse). Precesijos periodas 25725 m. Dėl precesijos pavasario ir rudens lygiadienių taškai pasislenka ekliptika iš rytų į vakarus (prieš Saulę) vididutiniškai 50.26″ per 1 metus. Saulė ateina į šiuos taškus kasmet vis anksčiau, dėl to atogrąžiniai metai 20 min 24 s trumpesni už žvaigždinius metus.“ (Astronominis enciklopedinis žinynas. Astronomija.lt). Kas gi čia gaunasi? Pavyzdžiui astrologai teigia, jog kovo 21 dieną, Saulė įžengia į Avino žvaigždyną (tai galite rasti bet kuriame horoskope), tačiau taip buvo senovėje, kai tik atsirado astrologija, dabar gi realiai Saulė įžengia į Žuvų žvaigždyną. Tad galime pajuokauti: todėl ir neveikia horoskopai, nes jie sudaromi šakėmis ant vandens, ar gal geriau sakyti – pirštu ant dangaus?

Panašus astrologijoje randamas paradoksas, yra ir su Gyvatnešio žvaigždynu. 1930 metų astronomai į Zodiako juostą įtraukė naują žvaigždyną, tačiau astrologai vis dar naudojasi pasenusiais žvaigždėlapiais ir tik retas kuris apskritai pamini šį žvaigždyną. Paradokaslu, jog astrologai vis dar naudoja pasenusius žvaigždėlapius vis dar laikydamiesi tų žvaigždynų išsidėstymų kokie jie buvo prieš šimtus metų. Taip pat kyla natūralus klausimas, kodėl išskiriama tik 12 žvaigždynų ir kam tada reikalingi likę 76 žvaigždynai, kodėl jie jokios įtakos žmogaus likimui nedaro?

Kitas svarbus dalykas, tai, jog kalendorius pagal kurį nustatinėjamos astrologinės prognozės taip pat yra sąlyginis dalykas. Juk kalendorių variantų galima suskaičiuoti šimtais, nes kiekviena kultūra turėjo savitus kalendorius.

Ar kada nors bandėte patikrinti garsiųjų astrologų, viešai išsakytas, pranašystes? Ne? Pabandykite, tai labai smagus užsiėmimas. Tarkime susiraskite internete 2013 m. pabaigos išsakytus pranašavimus 2014-iems metams, pabandykite kritiškai pažvelgti ir nieko nepritempinėdami patyrinėti kas buvo nuspėta, o kas ne. Kaip mano praktika rodo, paprastai nuspėta būna tai, kas ir be žvaigždžių buvo aišku, o kiti pasisakymai labai jau migloti, tinkantys bent jau dešimčiai tais metais nutikusių įvykių.

Pabaigai norisi pacituoti religijotyrinką Gintarą Beresnevičių: “Horoskopų geriau vengti kaip ugnies, tai nuoširdus patarimas. Tai nesveika. Ir neetiška, ir metafiziškai netvarkinga”.